Dažnai atsitinka, kad sielas patraukia šventumo idėja. Ir galbūt tikrai tokį troškimą sužadina jas veikianti Dievo malonė... Tačiau kartais siela, švelniai besikamuodama šventųjų akivaizdoje, pasijunta tartum prieš neperžengiamą slenkstį ar neapeinamą sieną. "Kaip tampama šventaisiais?" - klausiama savęs. "Koks matas, sistema, praktikos, kelias?" "Jei žinočiau, kad užtenka atgailos, plakčiausi nuo ryto iki vakaro. Jei patikėčiau, jog tereikia maldos, melsčiausi dieną naktį. Jei pakaktų pamokslauti, norėčiau apibėgti miestus ir kaimus nesustodama, kad visiems pasakyčiau Dievo žodį... Bet aš neišmanau, nežinau kelio." Kiekvienas šventasis turi savo veidą, jie skiriasi vienas nuo kito kaip įvairiausios darželio gėlės...
Ir vis dėlto turėtų būti kelias, tinkamas visiems. Gal kaip tik nereikia ieškoti savojo kelio, tereikia vien pasinerti į prabėgančią akimirką ir kaip tik tada atlikti valią To, kuris save vadino pačiu tikriausiu Keliu. Prabėgusios akimirkos nebėra; būsimoji gal niekada taip ir netaps mūsų nuosavybe. Tikra tik tai, kad Dievą galime mylėti dabartyje, kuri mums duota. Šventumas kuriamas laike.
Nė vienas, kol gyvena, nepažįsta savojo, o dažnai ir kitų šventumo. Tik tada, kai siela baigė savają tėkmę, pateikė savo įrodymą, ji atskleidžia pasauliui Dievo jai turėtą planą. Nieko kito mums nelieka, kaip kas akimirką kurti šventumą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis atsiliepiant į Dievo mums teikiamą meilę, tokią asmenišką kaip dangiškasis mūsų Tėvas, tokią visuotinę, kokia plati yra Dievo artimojo meilė.
Kjara Lubich (Chiara Lubich, 1920-2008), gimusi Tridente (Italija), labiausiai pagarsėjo savo dvasiniais raštais ir meditacijomis. Ji įkūrė platų evangelinį Fokoliarų judėjimą, pasklidusį po visas pasaulio šalis.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus