Kaip jau ir minėjau - gilinimasis į Lectio divina vyksta tarsi ratais - artėjant ir gilinantis, o tuo pat metu, nuolat grįžtant prie pradžios. Tad šį kartą - apibendrinimas ir pagilinimas.
Lectio divina tai:
Pokalbis tarp to kuris skaito Šventąjį Raštą ir Dievo. Skaitymas tampa klausymusi, kuris vėliau pažadiną maldą kaip atsiliepimą į Žodį. Šis judėjimas nuo teksto į klausymąsi ir iš klausymosi į maldą – pagrindinis lectio divina bruožas. Todėl imantis skaityti Dievo Žodį reikia prašyti Viešpaties, kad Jis padėtų mūsų širdims „judėti“ šiuo keliu.
Ir dar lectio divina tai:
Asmeninis susitikimas su Dievu Jo Žodyje. Nors Biblija kupina įvykių ir istorijų, mes esame pašaukti pro visą šią „informaciją“ skverbtis iki Dievo Širdies, kuri lieja mums Meilę ir trokšta iš mūsų tokios pat meilės atliepo. Šis asmeninis susitikimas, nuolat skaitant Šventraštį, perauga į gilią bendrystę su Dievu, kuri daug kuo panaši į bendrystę priimant Komuniją. Mišių puotoje yra du stalai – ant vieno „laužome“ Dievo Žodį, siekdami jį suprasti ir Juo gyventi; ant kito laužome Gyvąją Duoną.
Lectio divina tikslas tai:
Gyvas dviejų širdžių pokalbis. Mylinti skaitančiojo širdis siekia atsiliepti į Dievo Žodį visa savo esme: ilgesiu, apsisprendimais, atsiminimais, troškimais...
Lectio divina vaisius tai:
„Mortos ir Marijos bendrystė“ :) Gilioje ir brandžioje meilėje pasiekiamas vienas kito supratimas tyloje, be žodžių. Nuolat auganti ir gilėjanti bendrystė su Dievu atveda į meilės tylą, kai Dievas garbinamas tyru ir ramiu žvilgsniu. Tačiau kartu ši meilė nuolat išreiškiama, ji pati siekia atsiskleidimo, konkrečiais veiksmais kasdienybėje. Šie veiksmai – tai ne prievolė, bet perkeistos širdies vaisiai. Tokia bendrystė su Dievu vadinama „veiklia kontempliacija“. Kaip Marija, kuri sėdėjo prie Jėzaus kojų, gerdama Jo žodžių versmę, bei Mortą, kuris sukinėjosi po namus. Šventraščio skaityme jos tampa dviem vieno paukščio sparnais :)
KUR KREIPTI SAVO ŠIRDĮ, PRADEDANT SKAITYTI?
Galima skaityti Emauso mokinių istoriją () ir žvelgti kur įvyko lūžis (tiesą sakant ten buvo ne vienas, bet du lūžiai). Mokiniai išsigandę, bet Jėzaus užkalbinti – atsiveria. Ir Jo klausydamiesi patiria Prisikėlimo slėpinį, o po to jį išgyvena kai Jėzus vakarienės metu laužia duoną.
Tad ko reikia, kad gerai pasiruoščiau lectio divina?
Atviraširdiškumas
Tai reiškia ne tik atsiverti Jo dovanoms, bet ir „ištuštinti“ savo širdį (nuo išankstinių nusistatymų, visokių „žinojimų“ ir t.t.), kad Viešpats galėtų į Ją ateiti, kad joje būtų „vietos“ Jam pačiam ir Jo dovanoms. Taipogi atviraširdiškumas reiškia atsivėrimą galimybei keistis, priimti Viešpaties paraginimus ne tik „teoriškai“ bet ir savo gyvenimu juos vykdyti. Visada prieš lectio divina verta prašyti Jėzaus Kraujo apsaugos nuo vilionių, išsiblaškymo ir pagundų, kad būtume kuo arčiau Jo Širdies ir kad Jis nuskaistintų mūsų protus bei širdis Jo Žodžio bei Valios priėmimui. Verta išlaikyti atidumą gražiam ženklui, kad atversdamas Šventraštį, lygiai tuo pat metu atveriu ir savo širdį.
Pagarba
Reikėtų saugoti Jėzaus „nupiginimo“. Ne tik, kad Jam būtų rodoma nepagarba, bet kad nebūtų pamirštama, jog Dievas yra slėpiningas ir pagarbią baimę keliantis Viešpats. Kuris tuo pat metu yra ir mūsų Bičiulis, ir mūsų Karalius; kuris yra Jėzus, ir Kristus; kuris pasigaili, ir kuris baudžia. Skaitydami Šventraštį tampame Jo mokiniais, kurie tegali suprasti menką dalelę to, ką Jis sako savuoju Žodžiu. Ir todėl lectio divina mus kviečia ir augina nuolankume. Netgi gẽra žinoti, jog esame skurdūs bei ištroškę, nes tada darosi aišku, kad Viešpats iš mūsų nedaug tegali pareikalauti :) Tik kad klausytumės ir priimtume tai ką Jis nori duoti.
Ištikimybė
Nuolatinis ir ištvermingas Dievo Žodžio skaitymas pamažu padaro mus „bibliniais“ žmonėmis, kurių širdys ir protai kupini Šventojo Rašto žodžių, vaizdinių ir atsiminimų. Bet tai reikalauja laiko ir ištvermės. Kartkartėmis aplankantys „įkvėpimai“ ar karšto maldingumo protrūkiai dažniausiai lieka bevaisiai... Nes pažintis su Dievu prasideda nuo to, kad Jis atveda mane į tiesą apie mane patį. Jis švelniai ir su meile rodo man, koks aš esu. Ir išmokti priimti save su meile užtrunka gerokai laiko :) Jei tik laiks nuo laiko, priešokiais, skaitinėsiu Bibliją, ši tiesa liks nuošaly, nes jai atskleisti reikia tylos ir laiko.
Viltis
Reikia nuolat savyje žadinti pasitikėjimą, kad tikrai pats Viešpats yra šiame Žodyje, ir kalbėdamas per jį Jis tampa gyvas, veikia mumyse. Iš šio pasitikėjimo palaipsniui išauga viltingas laukimas – pasitikint laukti ir priimti tai ką Jis nori daryti manyje. Pasitikėti, kad tai ką Jis nori man duoti – man yra geriausia šiuo metu. Turėti viltį, kad Dievo planas mano gyvenimui yra išmintingas ir vedantis mane į tikrąją laimę. Nes šis planas bus įgyvendintas tiek, kiek mes jam savo gyvenimuose suteiksime vietos bei laiko...
Iš vieno pamokslo (pasakyto prieš aštuonis šimtus metų) –
"Aš saugau Dievo Žodį, kaip jūs – maistą. Dievo Žodis yra gyvoji duona, sielos maistas. Indaujoje laikomą duoną gali pavogti, sugraužti pelės, netinkamai laikoma ji gali sužiedėti, bet jai negresia jokia pragaištis, jei ją valgome.
Šitaip saugokite savyje Dievo Žodį, nes palaiminti, kurie jo laikosi.
Tenusileidžia jis į pačią širdies gelmę ir tepavirsta meile bei nauju gyvenimu. Valgykite jo daug, ir jūsų sielos džiūgaus. Neužmirškite valgyti šitos duonos, kad jūsų širdis nenusilptų, - maitinkite ir stiprinkite ją šiuo sočiu ir maistingu valgiu.
Jei laikysitės Žodžio, Žodis jus apsaugos, Dievo Sūnus pas jus ateis, o kartu – ir Jo Tėvas."
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus