„Vanduo kurio jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, trykštančio į amžintąjį gyvenimą“. Tai naujas, kitoks vanduo. Gyvas, trykštantis, šokantis tuose kuriems tai padovanota.
Bet kodėl Kristus vadina Dvasios malonę vandeniu? Todėl kad viskas priklauso nuo vandens – gyvūnai ir augalai tegali išaugti ir išlikti ten kur yra vandens. Vanduo ateina iš dangaus kaip lietus. Ir nors jis pats visada yra tas pats, jis pažadina daugybę skirtingų vaisių: vienaip jis yra medyje, kitaip vyne, ir taip toliau – visoje kūrinijoje.
Jis leidžiasi iš aukštybių ne vienąkart vienaip, o kitąkart kitaip; jis, likdamas visada toks pat, prisitaiko prie kiekvieno kūrinio reikmių. Taip, kad kūrinys galėtų jį priimti ir juo atsigaivinti. Taip ir Šventoji Dvasia, kurios prigimtis visada išlieka ta pati – paprasta ir nedaloma – dalina malonę kiekvienam žmogui, taip kaip Jai atrodo tinkama.
Kaip sausas medis, kuris palaistytas vėl ima leisti pumpurus, taip ir siela pradeda megzti šventumo vaisius, kai per atgailą ji pasiruošia priimti Šventąją Dvasią. Nors Dvasia nesikeičia, Jos veikimo vaisiai, pagal Dievo valią ir Kristaus vardu, yra ir gausūs, ir nuostabūs.
Dvasia padaro vieną dieviškosios tiesos mokytoju, kitam įkvepia pranašystę, trečiam suteikia galią išvarinėti demonus, ketvirtą įgalina aiškinti Šventąjį Raštą. Šventoji Dvasia ugdo savitvardą, rodo kaip padėti vargšams, mokina pasninkauti ir veda į asketinį gyvenimą, padeda nevergauti kūno polinkiams, skatina liudyti net iki kankinystės. Jos veikimas skirtingas skirtinguose žmonėse. Tačiau Dvasia visada yra ta pati. Kiekviename, kaip sako Raštas, Dvasia apreiškia savo buvimą ypatingu ir unikaliu būdu, bendram gėriui.
Dvasia ateina švelniai ir leidžiasi atpažįstama iš lengvučio dvelkimo, tarsi sklistų kvapas. Ji neužkrauna savęs kaip naštos, nes Ji yra labai šviesi, labai lengva. Jai priešais sklinda šviesos spinduliai ir pažinimo versmės, kai Ji artinasi. Dvasia ateina su tikro draugo švelnumu, su gynėjo apsauga, kad gydytų, kad mokytų, kad patartų, kad stiprintų, kad paremtų. Dvasia ateina nušviesti minčių – pirmiausia to kuris ją priima, o po to – per priėmusįjį – ir kitų.
Kaip šviesa plyksteli į akis žmogui, ilgai buvusiam tamsoje ir išėjusiam į saulės atokaitą; kaip šviesa padeda jam aiškiai matyti dalykus, kurių jis neįžvelgė pirmiau, būdamas tamsoje; taip šviesa užtvindo žmogų, kuris priima Šventąją Dvasią, kuri įgalina žmogų matyti tai kas nematoma akimis – tai apie ką jis net nėra svajojęs.
paruošta pagal šv. Kirilo Jeruzaliečio pamokslą
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus