Didysis Penktadienis

"Jėzaus tunika buvo be siūlės - nuo viršaus iki apačios ištisai austa." (Jn 19,23

Gali būti, kad tai nuoroda į aukščiausiojo kunigo drabužį. Tačiau dažniausiai sutinkame šį simbolį aiškinant kaip mokinių, Bažnyčios vienybės ženklą. Viena vertus – tai tikslas kurio siekiame. Tačiau dar svarbiau yra tai jog ši vienybė yra dovana kurią gauname.

Šv. Kiprijonas sako: „tai, kad tunika buvo austa ‚nuo viršaus iki apačios‘ reiškia, kad vienybė kurią atnešė Jėzus ateina iš aukštybių – iš Tėvo, todėl negali būti suplėšyta tų kurie ją gauna, tačiau turi būti priimta visa ir nepadalyta.

Kareiviai pasidalijo išorinius Jėzaus drabužius, tačiau ne tuniką – apatinį drabužį, kuris lietėsi su kūnu. Tai irgi simbolis. Mes, žmonės, galime skirstyti ir dalyti išorinius Bažnyčios bruožus, tačiau ne giliausiąją vidinę jos vienybės priežastį – Šventąją Dvasią. Jėzaus tunika niekad nebuvo ir negalėjo būti padalinta. Ji yra vientisa. Paulius laiške Korinto bendruomenei sušuko: „Argi kristus yra padalintas?“, mes gi išpažįstame, jog tikime „vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią“.

-x-x-x-

Tačiau jei vienybė turi tapti ženklu, kad „pasaulis įtikėtų“, tada ji turi būti regima, bendruomeniška vienybė. Tai daugiau nei kaimynystė – „vienas kūnas, viena Dvasia, viena viltis, vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas – visų Tėvas“. Vienybė, kuri nebijo skirtingumų, atvirkščiai – netgi yra jų praturtinama.

Vienybės dovana kuri liejasi iš Tėvo ir Sūnaus meilės, yra sustiprinama ir ištobulinama Šventojoje Dvasioje. Ne mūsų galioje nuspręsti kada ir kaip ši vienybė bus pilnai pasiekta ir išpildyta. Tik Dievas gali tai padaryti!

Vienybė gimsta per atgailą ir atleidimą. Ji maitinama malda. Vienybė ateina ten, kur broliai ir seserys klūpo, ten kur krūtinėse plaka sugraudintos ir nuolankumui pasiryžusios širdys, ten kur Kristui leidžiama būti Viešpačiu.

Neįmanoma kitokia vienybė negu vienybė paremta gailestingąja meile, nes būtent tokia meile Tėvas myli Sūnų ir Sūnus myli Tėvą. Šv. Augustinas yra sakęs, kad tikras Šventosios Dvasios priėmimo ženklas yra ne tada, kai prabyli kalbomis, bet kai „leidi savo širdžiai ištikimai atsiduoti vienybės siekimui, per nuoširdžią gailestingąją meilę“.

Vienybė nereiškia, kad mes žiūrime vienas į kitą. Vienybė reiškia, kad mes, visi drauge, žiūrime viena kryptimi – į Kristų, kad taptume „viẽna su Juo ir su Tėvu“. Vienintelis dalykas kuris gali mus suvienyti – tai tik nauja meilės Kristui banga sklindanti tarp mūsų – Šventosios Dvasios perkeistas žvilgsnis į kitą žmogų kaip į „tą už kurį numirė Kristus“ taip, kaip Jis numirė už mane.
 

paruošta pagal kun. R. Cantalamessa pamokslą