Laima_B
Šlovinti. Visuomet.
Mintys apie ž/Ž-odžius
[Tiems, kas turi laiko ir noro skaityt daugžodystę :D]
Užkabino mane dvi didelės diskusijos ties Kasiediene Evangelija. Va ir noksta Žodžio ir žodžių vaisiai :D
Pradžiai rimčiau, apie Žodį. Tiesą pasakius, kankindavo mane ta Evangelijos vieta apie Kristų ir figmedį. Kažkur buvau pasiskaičius komentarų, bet vat nelipo kažkaip. Jautės, kad turi prakalbėti tos kelios eilutės. Ačiū, šiandien prakalbo :) Ir tiek daug komentaruose išrašytų "interpretacijų" kalba :) Tik bandau rašyt, dėliot žodžiais ir nesigauna. Dar noksta :)
Bet kas gražiausia - vaisius noksta Žodžio dėka. Nemačiau aš savom akim Kristaus veiksmų, darbų, gyvenimo. Aš gaunu Žodį apie tai. Na, bet čia jau mistinis veikimas :) Yr toks gražus žodis - "išjudina". Koks nors veiksmas ar žodis būn išjudina, pažadina. Tai tas Žodis kažką manyje išjudina, leidžia pamatyti, pajausti, užuosti, paragauti. Paieškoti figų lapijoj... Taaaaip... Per Žodį Dvasia kaip vėjas judina smilgas... arba kaip audra varto medžius :D
Tai taip kažkaip nejučia pereinam prie žodžio . Tokio žmogiško :) "apseilėto"? :)) Taaaaaip, būn minčių, kam tiek daug jų reikia. Rašau rašau ... Seilėjuos :)) Patiko man ši metaforėlė komentaruose :D
Kai labai labai spyriaus, nes norėjau viešai ką parašyt, man buvo patarta geriau ant popieriaus liet mintis ir vėliau tik tokio pobūdžio dienoraštį rašyt :) Taip, yr racijos, nes kam tiek daug apkraut vargšą skaitytoją (pažiūrėkit tik, koks ilgas gausis šis įrašas ;) ). O buvo toks metas po pirmųjų Artumo pajautimų, kai nežinojau, kur dėtis, ką daryt, nes sprogau nuo minčių ir klausimų. Tai ką dariau? :) RAŠIAU. Lapus. namie, per paskaitas, net troleibusuose. Dabar kai skaitau, būn juokinga vietomis. Bet kai kur... Viena rašliava, viliuosi, kada nors išvirs į knygą :) na, bent sau ir draugams... Rašydavau ją TIK naktimis, senučiuku laptop'u. Apie dykumą... Be tvarkos. 12 puslapių pripyliau, negalvodama (brain-storm stilium :D ). Būdavo, parašai kokią pastraipą ir atsitokėjęs nustėri, kad tai tavo galvoje yra. Kažkaip tada supranti, kad žodis, kurį turi galvoje, turi būti išrašytas ar išsakytas, nes kitaip jis liks neišgirstas tavęs paties. Ir kitas dalykas, kurį supratau - visi šitie žodžiai per maži. Žodis, sąvoka, žmogaus kalba PER MAŽI. Dėl to, norėdama išreikšti tai, ką jaučiau tomis akimirkomis, kai Jėzus prisilietė prie manęs, turiu parašyti TOMUS, nes tas žodis Meilė, net iš didžiosios raidės, neapima nieko panašaus... Nes žodis ribotas. tai, kas kitam atrodo gražus žodžių dėliojimas, kartais būna paprasčiausiai PASTANGA sudėti jausmą į tokį ribotą šioje visuomenėje naudojamą sąvokų skaičių. Nejučiom neišvengi pasikartojimų :) Arba vartoji kodines sąvokas ir junginius, nes žinai, kad kitas supras, apie ką kalba :) Nori nenori, mes šnekam simboliais.
O kur vaisiai..? Jie yra. Pavyzdys - liudijimas... Asmeninis... Kokius kartais vaisius tai atneša. Man teko laimė vieną kartą girdėti Tiesą iš vieno žmogaus lūpų :) Kitaip to negaliu apibūdint.
O darbai...? Darbai tai gyvenimas :) Sunku gyvent lygiai taip pat, kaip kalbi. Dažniausia dėl to, kad esi ŽMOGUS :)) Bet jau vien pastanga yra ohoho! O per tokio besistengiančio žmogaus žodžius matai ir jo pastangas :)
Tiems, kas netingėjo ir iki čia prisikasė šitoj lavinoj: tyla gera byla :) Be to, meldžiantis esame raginami nedaugžodžiauti. O tiesiog buvimas būna iškalbingesnis. Arba darbas! Tikėjimą darbais rodyt reikia, ne žodžiais. Bet ar man taip atrodo, ar kartais rašymas/kalbėjimas irgi darbas :) Asmeninis liudijimas, komentarų po Evangelija rašymas irgi tikėjimo darbas :)
Nežinau, ar darbas buvo tai, ką dabar pripyliau :)) Ir kokių tai vaisių atneš. Tiesiog norėjau pasidalinti mintimis, bent su popieriumi (tiksliau, jo internetiniu pakaitalu).
O pabaigai, trumpai: Dievas jus visus myli; būkit palaiminti. Tai yr absoliučiai visų žodžių esmė.
- Laima_B tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
kai buvau pirmam kurse seminarijoj, tai pasibraukinėjau žodžius, eilutes brevijoriuj (tai tokia kunigų maldų knyga - psalmynas). Tas pat tęsėsi ir antram kurse. O po to mečiau. Netgi juokdavausi vėliau, kai jau "protingesnis" pasidariau - kad tokių naivių dalykų ten prirašęs buvau - dažnai neteisingų...
O dabar jau gal antri metai, kai taip godžiai tuos naivumus skaitau - stebiuosi pats kaip tada turėjau kantrybės įsigilinti, nepamesti minties ir susieti atrodytų vienas nuo kito nutolusius tekstus... O dabar esu tą praradęs(?), pamiršęs(?) - kai tik kyla kokia mintis, ji iš karto patikrinama pagal visas žinias, ir tas jos pirmykštis tyrumas bei spontaniškumas kažkur pasprunka...
Ir dar... man rodos, jei pavargstame kalbėtis, klausytis, skaityti ką kitas rašo, tai tik reiškia, kad nesame bičiuliai. Kad mums nelabai įdomu, nes tas kuris kalba, rašo, dalijasi, nėra mums brangus/svarbus/reikalingas. Juk su bičiuliu gali praleisti visą dieną - ir kalbėjimas arba tylėjimas ten visai nėra pagrindinis dalykas.
Internete tai išsaugoti? Turbūt įmanoma. Ko gero, kad taip. Bent jau labai norėtųsi. Vis tik rašytas žodis - jis toks stiprus. Gal to ir nesimato iš pirmo žvilgsnio, bet pvz. savo brevijoriuje aš randu įrašus, pastebėjimus, priminimus iš 2003 metų. Ir tai pažadina mano atmintį. Tuoj bus metai, kai kvjk.lt gyvuoja. Nedaug. Bet kai praeis dar penki - sunku įsivaizduoti koks kiekis įvykių ir minčių čia bus sukauptas... Ir niekad negali žinot kurią dieną kuris žodis bus atrastas, pasidarys reikalingas.
Atradau brevijoriuje kažkada pirmam kurse užrašytą tokią maldą (dar šiek tiek atsimenu tą ketvirtadienio vakarą) -
Jėzau, ačiū Tau už šią dieną. Daug man pasakei ir pamokei:
Ačiū Tau, Dieve, už nuotykį, už tai, kad pažadinai mano širdį. Šiandien tu man grojai lūpine armonikėle (prisimenu tą vaidinimuką - nemokantis groti tiesiog brauko per gitaros stygas, iš nugaros prieina Jėzus [tuomkart tai buvo dabartinis Šiluvos klebonas] ir pradeda spaudyti akordus - pasigirsta muzika; negana to, kita ranka jis pradeda groti lūpine armonikėle; po to sako: 'va taip aš veikiu tavo gyvenime').
O, kad mano širdis neapaugtų taukais ir nenustotų klausytis! Padėk man prisiminti, jog pats nemoku, negaliu groti.
Naivūs, bet nuoširdūs žodžiai. Tąkart atrodė labai reikalinga. Po kelių metų atrodė, kad tai tėra dar "gyvenimo neragavusio" pienburnio svaičiojimai. Dabar matau, kad tai - atmintis. Tai buvo tikra. Ir tai yra tikra. Visa tai kas patirta tik dar aiškiau rodo, kad reikia grįžti prie pirmosios meilės.
Dėkui. :) Ypač už paskutinį sakinį..
Va! dabar matau, kad esate tikrai gyvi, o ne šventos dvasios :), nes, skaitant komentarus, buvo susidaręs toks įspūdis... Ypač pralinksmino griežtai tėviška bralgio reakcija:)) Dėl žodžio esat abu absoliučiai teisūs... išlindo toks posakis: žodis žeidžia, žodis gydo. Tai vat tokie tie vaisiai :) bet dar būna trečias - nevaisius: žodis muilo burbulas - gražus koks, bet išsipūtė, sprogo ir nebėr. Apie tai ir rašiau.
Atsakant į aukščiau "...pavargstame kalbėtis, klausytis, skaityti ką kitas rašo, tai tik reiškia, kad nesame bičiuliai" - tai tik r e i š k i a , kad t i e s o g pavargstame klausytis, tai reiškia tik nuovargį ir tylos poreikį.
Nors kita vertus, neišvengiami tie muilini burbulai - gal tiesiog neverta į juos kreipt dėmesio, nors ir kaip jie erzintų:)) Ok, mokausi kantrybės. Iš tiesų smagu su jumis:)
Vienas prisiminimas iš vaikystės labai įstrigęs, kai buvau maža, trijų gal metų, apkabindavau labai tėtį ir sakydavau jam kaip labai jį myliu. Jis juokaudavo "meilė kaip seilė" ir vadindavo mane "seile" irgi mane labai apkabinęs. kodė aš čia taip prisiminiau?:) 'seilėjuosi' ir aš rašydama, nu. Ir kartais rašant svarbiausius žodžius, tuos, kuriais iš tiesų gyveni, pasidaro lyg ir nejauku, kad 'seilėjies'?. :) a, šitoj vietoj visad gera prismint šventuosius. :) Kaip mažus vaikus tariančius Viešpačiui tik meilės žodelius.
Anądien vaikams irgi sakau tą posakį: "žodis žeidžia, žodis gydo." Jie man sako, tokio posakio nėra, yra tas:"kas ant kitų sako, ant savęs pasisako." :)
[truputį ne į temą: būt gerai funkcija - iš karto atsakyt trims žmonėms :D]
Vis pasvarstau apie tuos prirašytus lapus ir aprašinėtas paraštes (mano vienų konspektų, jaučiu administracinės teisės, viršeliai aprašinėti giesmių tekstais ir maldomis, cha cha. Kai skaitau, malonūs šiurpuliukai nugara bėgioja. Geros dienos buvo :D ). Tokią tiesą sakai - atmintis. Ir iš tiesų keista, kaip dabar visai kitomis akimis žiūri... Koks stebuklas yra mokėjimas stebėtis ir taip nuoširdžiai reaguoti! Bet čia kaip su "vaikyste" ir "suaugėliškumu"... Kyla man tas klausimas, o kodėl nesugrįžus prie to, m? Jau ta "brandesne" forma? Pasiduoti bent retkarčiais tam žaviam žaismingumui ir nesvarstant užrašyti vieną kitą mintį. O jau tik paskui nagrinėti ją ir vartyti teologinėj, dogmatinėj ir visokioj kitokioj šviesoj? :)
Bičiulystė iš tiesų pasižymi tuo begaliniu domėjimųsi bičiulio mintimis ir nuotaikomis. Yra tokių žmonių, kurių kad ir muilinas burbulas yra man be galo svarbus. Gal dėl to, kad jis ir labai labai daug pasako apie tai, kas vyksta to žmogaus gyvenime. :) Bet nėra ko iš žmogaus (YPAČ iš savęs! :D ) reikalauti, kad jis bičiuliautųsi (bičiuliaučiausi) su visais :) Nepaneštume, matyt.
Dovile, DĖKUI labai už pasidalinimą :) VA! daugiau ir žodžių nereikia :) O tie vaikai daug tiesos pasako :) Gražūs taviškiai, labai gražūs :)
jo. aprašinėti lapai. aprašinėti sąsiuviniai, visokios popieriaus skiautės... aš pastaruoju metu pradėjau dvejoti... atrodo stengiesi dalintis, bet dažnai susidarau tokį įspūdį, kad niekam neįdomu. ir tada auga many tokios medinės mintys - "neįdomu? ir nereikia." ir baisu daros, kad pradedu užsidaryt. ankščiau many dar būdavo didelė tokia viltis - "nu, dar palauk. dar bus. nenustok." bet...
susitinki su draugaus, sakai :"papasakokit, kaip gyvenat? juk taip ilgai nesimatėm... kas vyskat jūsų gyvenime?" ir nesulauki nieko kito, kaip to atsibodusio žodžio - "gerai." so... ir tada sumąstai, kad pavargsti dalintis, o pati nesulaukti, kad su tavim dalintųsi. ir ką tai daro many? visiem, tikriausiai, aišku. sunkiai taip. važiuoji sukandus dantis rogėm per asfaltą ir ieškai, ką galima būtų apkaltinti, aš dažniausiai kaltinu nuovargį :).
tai vat, tikrai labai gražu, kad kažkiek čia galiu pasiskaitaliot kažkokių dalinimųsi... AČIŪ.
Kaip Petka su Čiapajevu - juos eilinį kartą pagavo baltieji ir liepė plaukti asfaltu. Petka plaukia varlyte, vietoje kapanojasi, Čiapajevas plaukia krauliu ir net inkščia iš skausmo daužydamas rankomis į asfaltą. Petka jį drąsina: "Plaukiam, plaukiam, Vasilijau Ivanovičiau, kol dar nardyt neliepė" :)
Bet tos "medinės" nuotaikos (koks taiklus žodis) ir manyje gyvena :)))
daba va, kaičiau tas minteles, kur yra dedamos šalia kasdien siunčiamų sms. ir buvo labai gera - "Viesulas praeina, o nuolaužos lieka." bet taip ir yra. turiu milijoną pvz. iš savo gyvenimo, kuriais galėčiau šitai įrodyti. ir juk yra aišku, kad kažkaip reikia kažkokio skydo, kuris saugotų nuo tokių medinių nuotaikų, nes skeveldrų daugės ir paskui kupros nepakelsim.
kalbant apie medį.
šiandien kšd buvo sutvirtinimas, per kurį mum teko giedoti. sunkiai, bet stengėmės melstis. po visko, sesuo Irma mum padovanojo medinius paukščiukus. ir sako:"ar žinot, kodėl paukščiai?" na galvojom, kad Šv. Dvasia.sako "taip ir Ji. bet paukščiukai todėl, kad jie gieda. o kas yra gražiausia, kad kai šaka lūžta, jie vistiek gieda. kodėl? nes turi sparnus ir gali palikti." labai giliai man įstrigo jos tas pasakymas. ir vat, dabara prisiminiau ir galvoju, kad tą pavyzdį galima ne tik giedojimui pritaikyti. jis tiknka ir dabar. laikai tą medinį paukščiuką rankoje ir norisi tai šakai nulūžus išskristi ir viską dangui išlieti. mojant tais sparnais, karpyti debesis, karpyti tas mintis ir grįžus vėl tūpti ant kitos šakos ir giedoti toliau. bet pailsėti irgi reikia:). tam,kad nesumaišytum dangaus su asfaltu.
kaip tas nuotaikas mest lauk? kaip?
Pradžiai - liuksusinis anekdotas!!! Kaaaaai juokiaus :D
O ar reikia mest tas nuotaikas? :) Ar ne geriau su jom susidraugaut? :)
Kažkaip man keli pirmieji tikėjimo metai buvo labai sunkūs, nes visai neturėjau su kuo visu tuo pasidalint.. Nebuvo tam bendruomenės. Nebuvo kone nė vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalint, ar kuris galėtų dalintis su manim. Pamažu jie visi atsirado. Bet kol jų nebuvo, visur ir už visus veikė Dievas :) Tai nors dabar ta nuotaika ir "medinė", kai vėliau žiūrėsi atgal, gal truputį kitaip atrodys. Tai kažkaip naudingiausia tiesiog susidraugauti su tokiom nuotaikom, bet neleisti joms Tavęs kankint ir spaust :)
O su tais pasidalinimais tai taip ir būna. Nesulauki jokio atsako... Atrodo, nu va, vėl pripūčiau burbulų :D Bet niekad nežinai, kas klauso/skaito. Kai kas, būna, tiesiog nedrįsta atsiliept. Ar kas dar įdomiau, jei pasidalini kažkuom ypatingu, bijo patys ką nors sakyt, nes nesijaučia turį kažką tokio svarbaus pasakyti ar papasakoti... Nedrįsta, drovisi, bijo patikėti, kad jų gyvenimai vertingi, įdomūs, nuotykingi ir t.t.
na... aš jau jaučiu, kad einu iš šitos temos :) Nes po to bijau, kad pabaigsiu grasinimai išjungti kvjk.lt :))) Kažkoks pyktis kartais suima. Stipriai. Kad visi tyli, kad nieks nerašo... nu ir t.t. :)
Šventosios Dvasios himne (kantičkiniam variante) yra tokie žodžiai (čia grįžtant prie medinių nuotaikų) -
Stangų mankštink, minkštą tvirtink,
Kreivą tiesink, silpną stiprink
Paklydusį Dievop grąžink,
Aleliuja, aleliuja
Tai va tas "stangų mankštink" - Dieve, vesk mane iš užsikietinimo savo tiesoje, net jei tai iš tikro Tiesa - man labai stiprus maldavimas. Bet kai pyktis suima, tai tada nebenoriu melstis :))) Ir klausytis nieko nebenoriu. Kaip jautis - toks raudonom akelėm.
einu miegot gal :)
Dėl miego teisingai :))
O dėl grasinimų... Jei tik pabandysi...! Nežinau, iškapstysiu bet kokius ryšius iš po žemių ir atakuosiu laiškais, kad neišjungtum (ar kad vėl įjungtum)!! O aš atkakli moku būt!! :)))) Muahaha.
Jei rimtai, juk žinai, kad viskas po truputį... :) Po žingsnelį. Vaisiai bus po to :) Ir gal nematysim, kaip juos skina. Bet bus :D
PS. JĖGINĖ nuotrauka :D Reiks nepamiršt tik raudonų skarelių nesirišt... ;)
paskaičiau visus komentarus..aš visada paskaitau:))ir labai jumis džiaugiuosi:))))man atrodo,kad gi nuolat mes nešam vieni kitus. taigi kol kažkam metų pabaigos ar šiaip sunkumai, natūralu, kad bėgame nuo jų(sunkumų) ir stengiamės tik džiaugtis, laukiame kito etapo ir remiamės tik į teigiamas emocijas:))išauš vėl rytas ir pasikeis žmonės kurie gausiai dalinasi čia:)neverta nukabint nosies:)prisimenat kvjk'ietišką 'pasikėlimo' būdą?:DDD
nuo sunkumų nereikia bėgti, į juos reikia žiūrėti. atsistoti prieš juos. ir tada tai tikrai viskas keisi. kai visi bėgam nuo to, tada tuo ir dangstomės. žiūrėti į sunkumus ir į džiaugsmą tiesiai. tuo dalintis, nešti kitiems, tuo gyventi. paprastumas. PAPRASTUMAS.
:))žinau Aurelija šitą taktiką, bet kartais reikia ir truputį paviršium praplaukt,kad visiškai nenupuštume:))
bet ar neužsiplaukiam paviršium per ilgai?
žinoma.ir dažnai:)svarbu tik mokėt sugrįžti:)
nu vat. :) tikiuosi, kad mokam. melstis už tai reikia :)
kartais????
kiek laiko reiškia "kartais"? Metai? Dveji? :)
jeigu aš taip plaukčiau per savo kunigystę, tai o vaikyti... Šiandien per pamokslą kunigas - aišku, nieko naujo nepasakė, bet vis tiek stipriai nuskambėjo: "turim tik šitą vieną gyvenimą, tik vieną šitą dieną; tai nebesikartos".
ir ne prie ko čia nupušimas, arba minčių nebuvimas. Tai yra elementarus nepasitikėjimas bendruomeniečiais ir rūpinimasis savo įvaizdžiu labiau, nei Dievo garbe. Kas iš to skaitymo, jei nėra atsiliepimo? Tai juk - Mirusi Jūra - į ją viskas suteka ir supūna, nes nėra srovės. Tai apgaulės vieta, nes vanduo, kuris turi būti gyvybė, ten tampa mirtimi. Ir ne dėl to, kad pats vanduo būtų blogas, bet dėl to, kad jūra neleidžia jam judėti.
milijonai pasiteisinimų, ir visi teisingi. Bet tai nieko nekeičia - visi jie tėra pasiteisinimai, bandymai įrodyti, kad elgiamasi teisingai. Ir vėl grįžtam į tą patį tašką - išsaugoti savo įvaizdį, elgesio modelį, kad tik nereikėtų ko nors keisti, kad tik nesuklysčiau.
Kaip ten Jėzus sakė? - "kas nerenka kartu su manimi, tas barsto". Va tau ir paviršius... Irkis juo ir nupuši greičiau nei spėsi susivokt, kad praradai tikėjimą. Matyt jau ir aš nupušinėju :))) Savaitėlę manęs čia nebus. Turiu milijoną pasiteisinimų kodėl :)
Matyt, reikėtų atsiprašyt. Nežinau tiksliai už ką. Ko gero už tai, kad per piktai, per daug tiesiai. Vis tik Jėzus neatsiprašinėjo nei tų kuriuos išvaikė su botagu, nei figmedžio kurį nudžiovino. Aš ne Jėzus, bet šįkart irgi neatsiprašinėsiu.
sėkmės. pažadu melstis.
Kaaaaaaip ačiū už šitai :) Nesitikėjau, kad šiandien galima dar labiau strikinėt, nei jau dabar strikinėju. O pasirodo, įmanoma :)
Teisingai čia su tais ne/-atsiprašinėjimais :) Bet kas gražiausia, Jėzus ir tuos plakamus myli (tai dėl to ir neatsiprašinėja ;)) ) :) Šian kunigas per pamokslą gražiai sakė, net jei tu netiki Dievu, Dievas visgi tavim tiki :)
O aš asmeniškai manau, kad Tau labai labai reiktų padėkot už kvjk :) Ir pridurt, kad tai, ką čia darai ir KAIP tą darai, yra šaunu! DĖKUI.
O visiems kitiems - drąsos! :)
Uch, su tuo džiaugsmu einu mokytis! Nagi, kur ta mano šaunioji Lisabonos sutartis... :)) Maldoj kartu!
teisingai jūs čia kalbat ir esat teisūs. bet man teko suprasti, kad dažnai tie pasiteisinimai ir yra kasdienybė, kuria sukandus dantis reikia gyventi. ir nereikia pykti. tiesiog kai pavargstam dažniausiai meldžiamės tyliai. ir nemanau, kad čia kažkas kažką įrodinėja. tiesiog....ne visada yra laikas kažką keisti. ar ne taip?
ir štai, ką visa tai, many sukėlė. čia.
manau, kad visada yra laikas keisti, nes tam nuolat esame kviečiami :) Bet, manau, kad kai kada nekeisti yra žmogiška :) Dėl įvairiausių priežasčių, kurios šiaip realiai visiškai nesvarbios. Tiesiog taip yra. Ir, tiesą pasakius, tai taip pat kažkur veda. Tik kai pagalvoji, ką vietoj to stoviniavimo būtų buvę galima padaryt :D Tai kažkaip iš čia ir atsiranda noras skatinti visus aplinkinius nestoviniuot :) O taip atsimerkt vieną dieną ir apsidairyt, kaip viskas gražu, ir kad galima neplaukiant paviršium ir nepavargstant GYVENTI :) Aišku, daug pastangų reikalauja kantrybė ir sugebėjimas nebrukt per jėgą viso šito. Daug išminties ir jėgų reikia, kad mokėtum tiesiog skatinti ir rodyti pavyzdį, bet nepiršt :)
1:0 jūsų visų naudai šioje temoje ;)