... kuo tave nuliūdinau?

Keisčiausia, kad per Adventą imi teisintis, kad laiko nebuvo nebuvo.. O šiemet visą Gavėnią taip.. Nieko nepamenu. Tuštuma ir tyla, tokia nejauki. Ir viskas taip susiplakę: darbai, miegas, blaškymąsis... Tik..

Didysis Ketvirtadienis. Jaukuma mišiose, giesmės. Kunigas, rankas šluostantis su tokia meile ir šiluma... Juokingai pirma Duona, o paskum Vynas (kadangi negalėjom laukt, kol atneš Vyną, giedot reikėjo..)

Didysis Penktadienis. Vis dar po to galvoj tebeskamba "Kuo gi aš tave nuliūdinau, manoji tauta?" Kuo Jis mus nuliūdino, kad mes Jo Sūnų taip ant medžio pakabinom...? Tebematau tą Kryžių prieš akis.

Nebesuprantu, kur riba tarp mano ir Jo kovos... kur mano atsakomybė, o kur Jo malonė... Tik džiaugiuos, kad net jei laiko Jam nerandu ir kartais gal neieškau, Jis mane besispardančią neša. Nes Jis yra Meilė.

Tai ir lauki tos akimirkos, kai šiąnakt užsižiebs šviesa... Girdėjau pažadą, kad viskas bus kaip nauja, o Jis žodžio nelaužo :)