Laima_B
Šlovinti. Visuomet.
Dovanos
Dingau :) Visiems. Ne tik čia. Tiesiog gavau dovaną iš didžiosios D, su kuria iš pradžių reikia laiko apsiprasti ir susitaikyti. Kažkaip keista, kad pradžioj nesinorėjo daužyti vazų ar indų, laužyti baldų ir kitaip lieti nesuvokimą, už ką ir kodėl. Aišku, gal dėl to, kad ji ne tokia didelė, kaip kitiems kliūva. Toks tik menkutis Kryžiaus šešėlis. Bet užtat stebuklingas. Be galo. Nemeluoju!
Kadangi nuo pat pradžių jauste jaučiau, kad taip turėjo nutikti, kad būtent į čia ir dabar ėjau paskutinius metus. Kiek visko buvo duota tam, kad gyvenčiau šia akimirka ir būčiau išties labai laiminga!
Kadangi patį pirmą vakarą klūpėjau Mišiose su drauge, o paskum ilgai sėdėjom parke su puodeliu kavos ir šnekėjomės šnekėjomės.
Kadangi tiek daug gerų žmonių palaiko mane ir siunčia didžiausius linkėjimus. Ir maldas...
Kadangi ši Dovanėlė skirta ne tik man, bet ir mano šeimai, mano draugams, visiems mano aplinkiniams. Ji keičia gyvenimus. Ji verčia žiūrėti į tai, kas iš tiesų iš tiesų svarbu!
Kadangi radau naujų draugų, kurie žavi drąsa ir stiprybe.
Kadangi pagaliau išdrįsau žiūrėti į save kitokią, į save visokią. Ir mylėti save tokią, kokią Dievas mane sukūrė!
Kadangi, jei Dievas duos, visa tai truks tik kelis mėnesius, o paskum liks tik miražas. Bet toks, kuris bus sustiprinęs mane ir aplinkinius. Ir davęs suprasti kitus panašioje situacijoje.
Tiesiog kartais supranti, kaip viskas yra Dievo rankose. Ir supranti, kaip stipriai Dievas mus visus myli.
- Laima_B tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
sunkios tokios visus liečiančios dovanos.
ir vis tik...
tau labai dėkoju, kad daliniesi. Iš tikros širdies sakau. Ramybė tau!
Seniai negirdėjau tokio Liudijimo! Visada jautėsi, kad tu esi globojama Dvasios ir štai - vaisiai: Tikėjimas, Viltis ir Meilė išbandymų valandą.
Ačiū tau, kad esi Jo laidas, Jo šakelė, perduodanti kitoms gyvybę, galbūt atgaivinanti jau padžiūvusias... O išbandymai - be jų nepasieksim Dangaus :)
Tikiuosi, tavęs tai neveda į neviltį. Mėginu suprasti. Bet iš tiesų tegaliu tik pasidalinti... Priimti šiek tiek tavo dovanos ir padėti ją išgyventi per maldą. Ir, jei padrąsins, pasidalinti savo jau praėjusiu gyvenimo įvykiu. Buvau tokioje situacijoje, kai stovėjau viena koja grabe. Tai žinojau labai aiškiai. Žiūrėjau į auštantį vasaros rytą, gėriau nuostabią saulės šviesą ir žinojau, kad tai gali būti paskutinis saulėtekis čia. Ir tada labai aiškiai supratau, kad visiškai esu Dievo rankose, absoliučiai nuo Jo priklausoma, kad neturiu nieko savo. Man nepriklauso visai niekas. Viską atidaviau į Jo rankas, į Jo mylinčias, globojančias, malšinančias mano baimę ir skausmą, rankas. Tada gimiau iš naujo - gimiau Viešpačiui, mano Dievui. Ir iki šiol gyvenu Jam :)))
Neabejoju, kad Viešpats tau duos daug, labai daug, daug daugiau, negu tu pati galėtum sugalvoti paprašyti. Gyvenk Jo Meilėje amžinai :)
Dėkui visiems.
Ir dėkui, Bitute :) Ne, tai neveda manęs į neviltį. Aišku, būna pačių įvairiausių akimirkų. Bet mano situacija lengvesnė. Ir kaip rašiau, tiesiog jaučiu, kad taip turėjo būti. Tik kad nuo šiol visad gyvenime būsiu Jo rankose. Nes visad bus tikimybė atkristi. Kas kad labai labai maža, bet tikrindamasi nuolat jausiu tą tokį neramumo šešėlį. Tačiau, kita vertus, kiekvieną akimirką jausiuos kaip būdama ant Jo delno :) Matyt, tame ir yra gyvenimo įdomumas.
Laikykis!
O šventoji Dvasia, mūsų sielų siela, stiprink ir guosk... kiekvieną.