Pirmas › Tinklaraščiai › Laima_B tinklaraštis ›

Dangaus dovanotas brolis

Laima_B 2012.02.08, 18:23

Galvojau, kur čia įdėti: forume nelabai vieta, nes ne klausimas/užvedimas diskusijai, ir tikrai ne į "turgelį", na, patys suprasit perskaitę :)

*

Taigis, kas netingi paskirti kelių minučių, labai siūlau pasiskaityti šitą straipsniuką apie mums dovanotą palaimintą brolį ir vyskupą, kurio kažkaip nelabai pažįstame... na, gerai, negaliu teigti už visus, tad prisipažįstu, kad aš jo dar tikrai nepažįstu, ir, manau, turiu brolių ir seserų tokioj pačioj situacijoj. Ir šiek tiek keista, nes be Šv. Kazimiero, jis kol kas vienintelis "pretendentas" į Lietuvos šventojo vardą. Taip, labai kvailai skamba, nes, kaip viena draugė perfrazavo vieną vienuolę, nuo to, ar paskelbtas šventuoju, nepriklauso, ar jis gyvendamas buvo šventas :)  

Kaip šnekėjau neseniai su vienu žmogum, nenuostabu, kad jis dar nepaskelbtas šventuoju. Juk, visų pirma, mano žiniomis, mažai žmonių, dirbančių su jo beatifikacijos byla. Be to, kaip draugė sako, sunku vyskupą "padaryti patrauklų" jaunimui kaip šventąjį, globėją. Šiurkštoki žodžiai, bet, manau, labai teisingi... Jis tarsi buvo išrautas iš lietuvių širdžių ir minčių, bent jau daugumos. Tiek mažai apie jį žinome, tiek mažai girdime. TAIP, informacijos yra! Betar jos pakankamai? Ačiū Lietuvos vyskupams, kad bent šiais metais žinia sklinda plačiau. Kaip būtų smagu, jei pradėtume mokytis iš šio palaiminto vyro pavyzdžio, kaip gyventi, kaip kovoti prieš blogį gerumu, kaip dirbti ir kaip mylėti.

Gero pasiskaitymo ir labai linkiu neapsistoti tik ties šiuo straipsniu :) Dievas žino, gal turėsim antrąjį lietuvį Lietuvos globėją pas Tėvą tenai, danguje.

Žymės:

Komentarai

dulkė portretas
Užrašė dulkė - 2012.02.08, 19:51.

Manau, kad jau dabar turime :)

Mano prosenelė pasakojo matydavusi jį vaikystėje paupiu grįžtantį namo iš Marijampolės, mat gretimuose kaimuose gyveno, tik per Šešupę. Ties Pietariais buvo “beždžionių tiltas”, kuriuo perėjus - jau ir Lūginė. Būdavo basas, kurpės – per petį, šitaip taupė brangų apavą, nors jau tada sirgo kaulų tuberkulioze. Vėliau net turėjęs mokslus dėl ligos mesti. Vargo mokykla grūdino ne tik kūną, o ir dvasią.
 
Ačiū, Laima, kad tu domies ir kitiems pasiūlai. Man tai šis Žmogus artimas.
 
Turiu pasiūlymą kvjk'iečiam: žinau, kad vis dar siunčiat ir gaunat sms'us su šv. Rašto ištraukom. Bernardinai.lt siūlo prenumeruot kasdieninę palaimintojo mintį, kurią atsiunčia į pšt. Gera proga šitaip su juo susipažinti :)
Laima_B portretas
Užrašė Laima_B - 2012.02.08, 20:10.

Taip taip, gražių minčių atsiunčia! Viliuos, kad kada nors pro smegenis ir širdį palies: tikrai norėtųsi tokia kryptimi savo gyvenimą toliau tiesti. Pvz., šiandienos atsiųsta mintis: "Stok drąsiai į tą kelią, kurį tau Dievas rodo, paskui tik jau žiūrėk, kaip pro kliūtis prasilenkus, kaip jas apgalėjus." :) Labai jau ryškiai tas jo biografijoj matos :)

O gal galėtum daugiau ką papasakot ar pasidalint, jei žinai? Gal kokių straipsnių? Gal kokią knygą? Ar dar ką iš prosenelės prisiminimų? :) 

dulkė portretas
Užrašė dulkė - 2012.02.09, 13:54.

Gal tik porą dalykų norėčiau (visa kita lengva rast internete). Pradėsiu šiandienos mintimi, pailiustruojančia tai, ką pasakysiu paskiau. Kai Dievas leidžia nelaimes, tai ir padeda jas perkęsti ir pamokina, kaip iš jų išbristi.

Jurgis turėjo “nereikalingo vaiko” patirtį, anksti mirus tėvams (kai buvo dešimties), nebuvo kas jį apkabina, priglaudžia. Kaip jau sakiau, 14-kos susirgo kaulų tuberkulioze, turėjo nešiot kojų langetes, 17-kos metų vaikinas kentėjo didelius skausmus, vaikščiojo šlubuodamas, todėl patyrė ir bendraamžių atmetimą. Tačiau visos šios bėdos tik užgrūdino, jis ėmė atrast kitas galimybes. Žinia, kad laikui bėgant tapo net vyskupu.
 
Bet tai nebuvo joks karjerizmas, sprendžiant iš dienoraščio įrašų, jis visą savo veiklą buvo atidavęs Dievui ir Bažnyčiai, sau nepasilikdamas nieko. Šiandien jo darbai vadinami genialiais, o tuomet jis buvo nuolat nesuprastas. Net pačių Bažnyčios žmonių. Buvo grasinta jį nušauti ir nunuodyti. Bet, kaip pats rašė draugui laiške, pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba ar rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo (…) Aš vis raminausi ir raminuosi tuo, kad Kristui ir Šventiesiems dar blogiau buvo, Kristui dar labiau nesisekė su žmonėmis.
 
Šalia viso to, kaip teigia liudininkai, Palaimintasis visada būdavęs ramus, giedro ir šviesaus veido, pasiruošęs išklausyt ir užjaust. Žmoguje jis pirmiausia atpažindavo žmogų, nepaisant kokių religinių įsitikinimų šis buvo.
 
Kada Dievo meilė į mūsų širdį įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų ar tautų – į ją sutelpa. (Pal. Jurgio Matulaičio žodžiai).

 

Laima_B portretas
Užrašė Laima_B - 2012.02.09, 17:52.

Ačiū!! :) 

kelmelius portretas
Užrašė kelmelius - 2012.02.09, 21:10.

Ačiū už pasiūlymą, gal ir pritaikysime. :) 

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4