Veiklumo sužeistas buvimas?

Atrodo, kad jau pripratom prie to, jog gyvename kapitalistinėje aplinkoje. Beveik nebestebina mus supanti daiktų ir gėrybių gausa. Sakytume, kad tai – kasdienybė. Daugelis jaunesnių žmonių netgi nėra patyrę to „gerbūvio šoko“, kuris ištikdavo kokį nors homo sovieticus ištrūkusį į Vakarus.

Galima manyti, kad tai ir teliečia daiktų sritį. Tačiau beveik neabejotina, kad šis „daiktėjimas“ skverbiasi į kur kas gilesnius mūsų asmenybės sluoksnius. Keičia mąstymą. Verčia pasitikrinti – ką dar laikome vertybe, o kas jau „atgyveno“.

Vienas iš ryškesnių pokyčių – mūsų kertiniai klausimai apie supantį pasaulį, apie sutinkamus žmones, galiausiai – apie save pačius. Pavyzdžiui – šiandien jau įprasta pirmiau klausti „ką darysime“, užuot prieš tai pasitikrinus „kas esame“. Net ir pašaukime – pvz. apie kunigystę ar šeimą kalbant, pirmiausia bandoma apibrėžti funkcijas. Toks jausmas, kad kunigystė ar šeimos kūrimas yra ne gyvenimas ir buvimas šeima, bet darbas ir funkcijos.

Žinoma, negalima sakyti, jog tai – absoliučiai neteisinga. Ir vis tik... kažkas čia netvarkoj.

Ir ne vien todėl, kad toks „tvarkos apvertimas“ sugriauna bet kokią pilnatvės galimybę. Juk jeigu buvimą kuo nors turiu „užsidirbti“, tai jau nebėra dovana. Dar daugiau – jei tik „besidarbuodamas“ galėsiu save vadinti kunigu ar šeimos nariu, tada laimė (kuri ir yra tikrasis pašaukimo tikslas) tebus pasiekiama darbu arba funkcijų atlikimu?

-x-x-x-

Slidoki šie niuansai. Sunkiai pastebimi, vikrūs. Bet atrodo, kad mes iš tiesų esame pratinami taip žiūrėti, taip suvokti, taip vertinti.

Svarbiausia, man rodos, yra tai, jog ši „netvarkinga tvarka“ stabdo liudijimą. Reikalingas kiek platesnis paaiškinimas.

Jei mes keliautume „tvarkingai“, pirmiausia įsivardydami ir priimdami kas esame, tada suoktume, kad mūsų „buvimas kažkuo“ yra žymiai daugiau negu funkcija ar tarnavimas. Taip darosi aišku, kad šlovintojas yra kur kas daugiau negu „asmuo kuris šlovina“ (kad ir kokia plačia prasme žvelgtume į šlovinimo sąvoką). Juk kaip stipriai tokiu apibrėžimu nuskurdintume šlovintojo pašaukimą. Iki tam tikro „atlikėjo“ lygio :) Ir tai nebūtinai reiškia muziką! Atlikinėti galima ir šlovinimo darbus. Bet nuo to jie kažkaip apkarsta, tampa nebenuoširdūs, nebe laisvėje padovanoti iš meilės į meilę.

Bet daugybė mūsų galvoje susiklosčiusių apibrėžimų yra tokie! Visokie -ojas, -inkas ir panašūs žodžiai mūsų galvoje siejasi su „tas kuris daro tą ir tą“ ir "pagal nutylėjimą" dedami kažkur į profesijų lentyną. Negerai.

Negerai, nes šlovinimas (lygiai kaip šeima, ar kunigystė) – ne profesija. Tačiau judėkime toliau.

-x-x-x-

Jau matome, kad netgi jei judame „tvarkingai“ ir stengiamės pirmiausia suvokti kas esame, užuot iš karto puolę į veiklumą bei funkcijas, vis tiek esame gundomi griebtis susiaurintų, pernelyg supaprastintų ir „sudaiktintų“ bei „suveiklintų“ apibrėžimų.

Kita vertus, tiesa ir tai, kad jei liksime tame giliai vidujiniame savojo „aš“ suvokime, būsime vieniši. Kad ir koks gilus tasai suvokimas bebūtų. Žmogus yra santykiškas ir jis trokšta dalintis tuo kas yra, tuo ką daro ir tuo ką myli :)

Štai čia ateina laikas veikimui. Tačiau kokiam veikimui?! Ar šie „veiksmai“ reiškia, kad pagaliau baigėsi tas priverstinio ir nelabai patogaus kapstymosi po savo vidų laikotarpis ir pagaliau galime imtis to ką mokame(?) – giedoti, sakyti pamokslus, mylėti sutuoktinius ir pan.?

Taip, visi šie veiksmai ko gero bus mūsų veikimo dalis. Tačiau jei judame tvarkingai, pradėdami nuo suvokimo kas esu ir tik tada artindamiesi prie ką veikiu, tada matome, jog mūsų veiksmai, savąja išraiška, yra tarsi „per siauri“ – tai, kaip tuos darbus mato kiti, tas vaizdas, jis nesugeba perduoti viso to ką norėtume savo veiksmais pasakyti.

Nes mes (tai be galo svarbu!) jau atiduodame kitiems nebe vien tik atliktą darbą, bet taipogi ir žinią apie savo vidinį pasaulį, žinią apie tai kas esu. Tokiu būdu mūsų vidinis pasaulis, tas gilusis mano „aš“ tampa regimas per tai ką darau.

Ir ryšys čia anaiptol ne vienpusis. Ta prasme, kad nėra tik taip, jog aš rodau save. Viskas kur kas gražiau :) Veikdamas, išreikšdamas kas esu aš keičiu save. Bendradarbiaudamas su Kūrėju, tampu „kūrėjėliu“ – kuriu tai kas aš esu.

Ar matai, kaip tai gražu? Tvarkingas atėjimas iki veikimo gimdo dvigubą vaisių – liudijimą kitiems, bei savęs auginimą.

-x-x-x-

Manau, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl absoliuti dauguma katalikų internete tyli. Nes galioja mąstymas „esu tai ką darau“. O tai reiškia; „esu vertinamas pagal tai ką ir kaip atlieku“. Kaip lengvai pametame iš akių Tvarką – pirmiausia (ir svarbiausia) kas esu, ir tik po to – kaip šio „kas esu“ raiška – ką veikiu.

Argi ne todėl Kristus taip aiškiai skiria nusidėjėlį ir nuodėmę (nusidėjėlį gelbėdamas kaip didžiausią vertybę, o nuodėmę atmesdamas kaip klaidą)? Kaip akivaizdžiai čia matosi esu pirmenybė prieš veikiu!

Ir šiaip... juk nieko nemokame tobulai. Tokiu atveju, jei pasiduodame tai pagundai, kad būsime vertinami pagal tai ką ir kaip padarėme (galiausiai – kad mes esame tai(!) ką ir kaip padarome), tai užsidarysime menkame savęs vertinime, orumo praradime ir vidutiniškume. O pabaigoj – ir neveiklume bei klaidingoje tyloje (juk „kas nedirba, tas neklysta“?).

-x-x-x-

Būtų naivu sakyti, kad šio elgesio apraiškų kvjk aplinkoje nėra :) Visi esame paliesti. Visus mus tai įtakoja. Kaip tą peržengti? Pirmiausia – pastebėti kaip tą daro kiti (pastarosios savaitės įvykiai kvjk.lt, man rodos, labai reikšmingi – Vidmantės, Agnės pasisakymai). Sugebėti perskaityti, kaip tuose veiksmuose buvimas yra pirmiau (ir plačiau!) už funkciją.

Na, o po to, leistis tų pavyzdžių raginamiems. Kito kelio nėra. Niekas neateis į mano vidų ir nesudėlios visko į vietas. Net Viešpats ten nesibraus, kol nepadarysiu to kertinio apsisprendimo, kad noriu šioje Tvarkoje gyventi.

Taip, tiesa, kad savo neveiklumu skriaudžiame kvjk. Bet šis neveiklumas yra tik ženklas, koks menkas mūsų pirminio kas esu suvokimas. Darome tik tai ką daugmaž mokame. Ir kadangi šitas darymas dėl neteisingos tvarkos mums susijęs su tuo kaip vertiname (arba kaip mus vertina), tai ir pats darymas pilnatvės nedovanoja. Bijome kritikos, nors gauname ją dėl veiksmų, priimame kaip mūsų asmens, mūsų buvimo kritiką. Galiausiai pradedame dėliotis kaukes. Šnekam, giedam, meldžiamės, dirbam vienaip, o va galvojame, vertiname, būname – kitaip. Dažnai – netvarkingai.

-x-x-x-

O juk esame Viešpaties. Jis mus pasiėmė, atskyrė nuo nuodėmės sau, kad būtume Jo. Ar tikime, kad Jis pirmiausia žiūri kas esame ir tik po to – ką darome? Šiandien – Visi Šventieji. Visi. Ir Šventieji. Niekas nesako: „šventųjų darbų iškilmė“. Bet, kažkodėl kalbėdami apie šventuosius labai dažnai įsivelia į jų darbų vardijimą, taip atimdami iš jų buvimą. Tarsi jie tapo šventaisiais vien dėl to ką padarė :) Taip, ir dėl to, bet juk akivaizdu, kad jei Luisas Martenas ir Zelija Guerin nebūtų susilaukę kūdikio, šventosios Lizje Teresės nebūtų. Net jei kažkas kitas (nors tai ir neįmanoma) būtų atlikęs visa tai ką ji atliko.

Pirmiausia – kas esu. Tik po to (tačiau būtinai!) – ką veikiu. Dievas pirmiausia žmogų sukūrė ir palaimino. O tik po to pavedė jam Sodą, kad juo rūpintųsi. Taigi, pagal kokią tvarką kvjk sode gyvename? Kieno muziką kvjk širdies stygos groja?