Ta kuri pagimdė Dievą

Yra vienas labai svarbus Marijos titulas – Theotokos, kuris reiškia: „ta kuri pagimdė Dievą“. Sunku aprėpti šitą slėpinį – klusnumas Dievo Valiai, kuris daro stebuklus.

Mūsų savanaudiškumas, kurio paviršiuje yra neklusnumas, irgi daro savo „stebuklus“. Jis netgi gali užkirsti kelią Viešpačiui ateiti į šį pasaulį! Darbuose, šeimoje, moksluose, santykiuose – kai tik mylime save labiau negu savo artimą, labiau negu Viešpatį – mažais žingsneliais, tačiau nenumaldomai daromės savanaudiškumo pranašais.

Mylėti priešus, atleisti septyniasdešimt septynis kartus, jei prašo nueiti mylią – nueiti dvi, atsikratyti gobšumo... Visi tie „nepatogūs“ Jėzaus „prašymai“, atrodo, siaurina ir taip ankštus Dievo Karalystės vartus, kol galų gale aš tampu kaip kupranugaris, bandantis įsisprausti vidun pro adatos skylę.

Bet Kristus pro prisikėlimo nebepaiso sienų. Jis eina kiaurai. Nebėra ribos, kuri mane atskirtų nuo Jo. Jis net mirties bedugnę peržengė ir savo Krauju nutiesė tiltą, kuris nesugriaunamas. Bet ko gero tai ne aš tuo tiltu einu, bet Dievo Sūnus mane juo neša. Ir tai ne aš „užsitarnausiu“ sau vietą Dievo Karalystėje, kad galėčiau pareikšti į ją savo teises, bet ji bus man padovanota iš meilės ir gailestingumo.

Ir dar viena mintis, kuri man šiandien visą rytą neduoda ramybės –

Negi nuodėmė tokia stipri ir taip plačiai išplitusi, jog Dievas turi kažkaip aptverti savo Karalystę, lyg „saugodamas“ ją nuo mūsų? Ir staiga mano žvilgsnis ima keistis. Juk Dievo Karalystė yra visaapimanti – jos neįmanoma aptverti :))) Tai reiškia, kad ir tie vartai, ir tos tvoros – tėra mano egoizmo, baimių, neapsisprendimų bei savimeilių užauginti atsiribojimai ir susiskaldymai... Tačiau aš taip pripratęs prie šio savo „pasaulėlio“, kad netgi imu jį laikyti atskaitos tašku, kaip ta Mažojo Princo gėlė...

Būtent už vartų yra tikrasis gyvenimas. Ir tai, kad jie siauri – tai ne Dievas kaltas, jog tik tokius išmūrijo :) Tai mano „eismo“ problemos :))) Nes jei pro kuriuos nors vartus nuolat vaikštoma – jie niekad nebus ankšti, nepatogūs, apsivoratinkliavę... Išeiti pro vartus į Dievo Karalystę, kad susitikčiau savo artimą, kad susitikčiau Dievą jame.

Viso mano šiandienio ryto vaisius tėra tokia mintis:

Dievas, savo plačiojoje karalystėje matydamas mūsų juokingas tvirtovėles – sienomis, spygliais, grotomis bandančias paslėpti ar bent jau pridengti mūsų silpnumus – Jis gyvena nuolatiniame Advente, laukdamas kol mes pagaliau išdrįsime prasisprausti pro savo ankštus vartelius ir pagaliau pamatyti horizontą, pamatyti platybes, SUSITIKTI. Bet Jis niekad nesibraus į mano tvirtovę per jėgą. Jis vaikšto nuo durų prie durų, neturėdamas kur galvos priglausti ir beldžia...

Kiek kartų žvelgiu į Mariją – tiek kartų matau ją atveriančią savo vartus. Nuolat peržengiančią savo baimes, nesupratimą, nepasirengimą, nevertumą... Ji išpildė Adventinius Viešpaties lūkesčius. Išėjo Jo pasitikti savo atvirumu, kad Jis galėtų ateiti mūsų apglėbti savo Išgelbėjimu.

Adventas – Marijos laikas. Gimdyti Dievą – daryti, kad Dievas būtų ten, kur Jo nebuvo iki šiol. Atpažinti tuštumas ir leisti Viešpačiui jas pripildyti savimi. Atpažinti alkį ir leistis būti pasotintam. Pradėti ieškoti vartų iš savo tvirtovės.