Skaistumas - IV dalis

Užbaigiant skaistumo temos serijukę - vienuolio karmelito tekstas. Tiesiog norėjosi kažko, kas vestų į maldą, į atsivėrimą Viešpaties veikimui... Kad kartais nepavargtume tik savo jėgomis "beplušėdami". Taigi - the last, but not least - paskutinis, bet anaiptol ne prasčiausias :)))

- + + + -

Pasiryžimas gyventi skaisčiai remiasi mano pasitikėjimu ir viltimi, jog stengdamasis mylėti taip, kaip Jėzus myli, būsiu palaimintas tyros širdies palaiminimu. Ir tik tokia širdimi aš galėsiu žvelgti į kitą, tikrai matydamas jame Dievo atvaizdą.

Dievu, Jo meile, remiasi visi mūsų tikrai geri ir teisingi santykiai. Todėl savo meilėje broliui, sesei, sutuoktiniui, bičiuliui, atpažįstu kokia yra mano meilė Dievui. Per mano žemišką (ne)meilę kitiems, Dievas tampa labai realus. Jis labai konkrečiai apsireiškia mano santykiuose, kaip mano Mylimasis arba Apleistasis.
 

“Kito žmogaus meilė man, mato manyje Dievą, tiki manyje į Dievą;
mano meilė kitam žmogui įgalina mane parodyti jam Dievą.”
(Thom‘as Merton‘as)
 

Dievas yra Meilė. Visas Dievo gyvenimas, buvimas yra Dosnumas. Sukūrimas – tai Dievo Meilės išsiliejimas, jos pasirodymas. Dievas visa sukūrė ne iš nieko. Jis visa sukūrė iš meilės.

Gailestingumo darbų dorybė yra tarsi dorybių karalienė. Kaip niekas kitas ji augina mus meilėje, žadina ir brandina mumyse Šventosios Dvasios veikimą bei dovanas, mokina mus tarnauti. Mūsų meilėje artimui tampa regima ir tiesiog “apčiuopiama” mūsų meilė Dievui. Kuo artimesnis mano ryšys su Viešpačiu, tuo daugiau šios meilės liesis ir į mano santykius su kitais. Meilė Dievui yra viso ko šaltinis.

Jėzus, paklaustas koks yra didžiausias įsakymas, kuriame telpa visi kiti įsakymai, pasakė: “Mylėk Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis”. Ir tada: “Mylėk savo artimą”. Labai svarbu – mūsų gailestingumas kitam, yra mūsų skaistumo pradžia ir pamatas. Bet tai ne viskas, Jėzus pasakė: “Mylėk artimą, kaip save patį”. Meilė ir gailestingumas kitam, neatsiejamai susiję su gailestingumu ir meile pačiam sau. Ne niekinti ar žeminti save, bet žvelgti į save Viešpaties žvilgsniu; užuot kaltinus save, klausytis ką Jis apie mane sako, priimti Jo gailestingumą. Nemylint savęs, neįmanoma mylėti kito.
 

Kol meilė (tiek artimui, tiek sau) remiasi Dievu,
kol Jame ieško savo pradžios ir tikslo,
tol ji bus skaisti.

 
Tai – dovana: matyti kitame Dievo atvaizdą, šlovinti Viešpatį jame. Priimti save kaip Dievo atvaizdą ir savo gyvenimu šlovinti Viešpatį. Šios dovanos reikia prašyti. Verta prašyti, nes kai mylime save bei kitą skaisčiai, Dvasia gali su mumis bendradarbiauti – gali mus naudoti auginant Dievo Karalystę, darant mus ir tuos kurie mus supa, panašesnius į Kristų. Laimėti skaistumą, kaip Dievo troškimą, kad būčiau laimingas.

Dievas yra visagalis savo meile. Meilė be galo stipri. Ir šia jėga Jis dalinasi su mumis. Tačiau nuodėmė kėsinasi šią jėgą iškreipti, padaryti ją griaunančia… Apvaldyti, nukreipti meilę Dievo Valios krytpimi, kartais būna sunkiau, negu suvadelioti laukinį arklį :) Vienintelis būdas ne užgniaužti, bet subrandinti meilę, yra apsupti ją dorybėmis.

Pradedant kovą už skaistumą, beveik visada norisi greito ir puikaus rezultato :) Bet reikia nepamiršti, jog skaistumas yra kaip vainikas, kuris puikuojasi ant nemažo dorybių pastato kraigo :) Santūrumas (sulaikantis mus nuo blaškymosi), ištvermė (leidžianti nepalūžti), džiaugsmas (kviečiantis mus humoro jausmui netgi sunkumuose), viltingumas (primenantis, kad tai įmanoma) – tai vis to pastato sienos.

Atrodytų – oi, oi kiek čia visko… Ir vis tik – pradėjus kovą už skaistumą, jis nenukris iš dangaus, atskirai nuo kitų dorybių. Žmogus auga po truputėlį ir visas kartu. Bet dar svarbiau suprasti, jog mūsų pačių augimas neatsiejamai susijęs su mūsų santykiais. Neįmanoma būti savanaudžiu ir išlikti skaisčiu. Neįmanoma išlikti skaisčiu nebranginant kitų žmonių. Lygiai kaip neįmanoma likti skaisčiu nebrandinant savyje meilės bei pagarbos sau pačiam.

Meilė kantri, maloninga

Meilė nepavydi,
Ji nepasipūtus ir neišpuikus
Nesielgia netinkamai,
Neieško savo naudos,
Nepasiduoda irzlumui
Neužlaiko atminty to kas bloga

Nesidžiaugia neteisumu,
Bet džiaugiasi kartu su tiesa

Vìsa pakelia,
Vìsa tiki,
Viskuo viliasi,
Vìsa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

Besąlygiška dovana, be jokių išankstinių ar paslėptų reikalavimų. Mylėti yra ypatingas ir Dievo numatytas būdas būti gyvam. Todėl nebandykime to “užsiauginti” tarsi kokių nors dvasinių “raumenų”. Maitinkimės Jo Žodžiu, maitinkimės Jo Kūnu. Leiskime Jam mus mylėti – tai reiškia – gyventi mumyse. Tegu Jo žvilgsnis bus mano žvilgsnis, tegu Jo žodžiai bus mano žodžiai. Jis gali tai sukurti manyje. Ir Jis to trokšta.

Kai mylime skaisčiai, mes mylime dieviškai. Mylime taip, kaip Dievas – be saiko, be išlygų, be reikalavimų. Jokie mūsų veiksmai negali sustabdyti Jo meilės mums, nes Dievas pats savyje yra Meilė.

Iš vieno šešių šimtų metų senumo pamokslo: “Dievas myli. Koks tai slėpinys! Tai – pati Dievo būtis. Jei kas nors norėtų atimti iš mūsų Dievo meilę, jis turėtų sunaikinti Dievą, nes Jis yra pati Meilė. Koks tai slėpinys! Nėra kitos meilės Dieve, tiktai Ta, kuria Tėvas myli Sūnų, ir kuria Sūnus myli Tėvą. Ir ta meilė yra Šventoji Dvasia. Dieve nėra kitos meilės, todėl šia vienintele Jis myli ir mus.”

Tai – skaistumo pamatas: vienintelė ir visaapimanti Dievo meilė. Tokia meile Jėzus mylėjo, nes Jis kaip niekas kitas giliai išgyveno Tėvo meilę. Į šią meilę Jis kviečia ir mus. Ne kaip nors “teoriškai” ar “perkeltine prasme”. Jis kviečia mus į šią meilę Sekminėse. Dovanoja mums Šventąją Dvasią, kad Ji mylėtų mumyse.

paruošta pagal: Gerald Alford, OCDS; This Only One Kind of Love, Chastity