Skaistumas - I dalis

Šiandien sumąsčiau, kad galbūt verta pradėt nedidelę seriją straipsniukų (ko gero pabandysim ką nors išverst) apie skaistumą. Hmz... Jautroka tema, bet ko gero labai reikalinga.

Visa tai gimsta iš to, kad man rodos, jog skaistumas susijęs ne su tuo, kad kažko nedaryt, bet atvirkščiai – su kažko darymu t.y. su dorybės ugdymu, su įgūdžiu kažką daryti gerai. Man rodos, kad galima išmokti auginti savyje skaistumą kaip tikrovę, kuri palaipsniui išstums tai, kas manyje neskaistu...

Galbūt šitie skaitaliukai padės geriau suprasti, o svarbiausia – kaitriau užsidegti skaistumo troškimu, jo branginimu. Galima į tai reaguot kaip į prevenciją :) Bet man labiau patiktų sakyti jog tai – gilinimasis į dovaną. Nežinau ar tai teisinga, bet man patinka galvoti, jog skaistumas – viena iš Šventosios Dvasios dovanų. Todėl ji skirta ne tik man, bet ir mano bendruomenei, O be to – susijusi su mano tarnavimu.

Taigi, pirmoji kregždė :)

-  + + +  -

Akivaizdžiai vienas iš didžiausių šiandienos iššūkių su kuriuo susiduria žmonės (ypač jaunuoliai) yra  kaip gyventi skaisčiai,  kaip  išgyventi  savo skaistumą. Ir tai nėra kiekvieno „asmeninis reikalas“. Mes galime ir privalome vieni kitiems padėti.

Būtų negerai vengti arba atsisakyti šios kovos vien dėl to, kad ji atrodo varginanti ar netgi beviltiška. Mūsų žemiškajame gyvenime skaistumas yra labiau pastanga, nei nuolatinė būsena. Jis yra dinamiška (nuolat kintanti ir besivystanti), o ne kažkokia „fiksuota“ ar stabili dorybė.

Negalima skaistumo uždaryti labai siaurame apibrėžime, kad tai yra tiesiog sugebėjimas išvengti kai kurių nepageidautinų ir nepadorių veiksmų bei įpročių. Skaistumas yra gyvybinga meilės dalis. O meilėje nėra nieko, apie ką galėtume pasakyti: „Viskas, su tuo jau ramu, esu tai laimėjęs“, arba: „Tai jau išmokau“. Kartu su meile atsiveria daugybė kelių ir galimybių. Tačiau ten visada svarbiausias yra troškimas atiduoti  visą  save tam kurį myliu, nesvarbu kiek ir ko tai pareikalautų.

Dėl savo gyvybingumo skaistumas reikalauja nuolatinio ir visada „šviežio“ apsisprendimo, pagrįsto motyvais, kurie man nėra primesti iš šalies, bet už kuriuos pats esu apsisprendęs, juos išgyvenęs ir priėmęs kaip sau brangius, naudingus. Skaistumą draudžiama palikti savieigai, įjungiant „autopilotą“. Pvz. kad ir maldoj – jei man kažkuriuo metu lengva gyventi skaisčiai, anaiptol nereiškia, kad galiu nustoti dėl to melstis. Pilnai gali būti, jog Viešpats šį atokvėpį duoda tam, jog galėtų bendradarbiaudamas su manimi auginti ir stiprinti mano skaistumą besiartinančiam išbandymų metui. Niekad nenurimstantis mūsų hormonų „bruzdėjimas“ kuris dažnai nenuspėjamas ir sunkiai kontroliuojamas, reikalauja budėjimo ir nuolatinės motyvacijos (ryžtingo apsisprendimo).

Prie viso to reikia pridėti mūsų aplinką, – pagundų ir postūmių į nuodėmę situacijas, – kurios labai taikliai žeidžia mus pačiose silpniausiose ir jautriausiose vietose. Visuomenėje atsiskleidžia ir vis stiprėja struktūros, kurios palaiko netyrumą.

Štai čia mes esame pašaukti kurti ir puoselėti sveiką ir veiksmingą aplinką skaistumo dorybei; aplinką, kurioje ji galėtų šaknytis, augti ir subręsti. Reikia konkrečių sąlygų ir aplinkybių, kurios būtų ne teorinės, bet įmanomos įvykdyti. Kad skaistumas mums taptų antrąja prigimtimi, kuri įmanoma dėl Malonės veikimo ir mūsų bendradarbiavimo su Viešpačiu.

Šv. Augustinas sako: „Būti tikrai skaisčiam, reiškia sutelkti savo žvilgsnį į Dievą ir gyventi savo gyvenimą kaip auką Jam“.

Pradėkime auginti savyje tokį nusistatymą. Neįmanoma gyventi vaikantis vien tik savo sumanymų ar įgeidžių. Esame pašaukti mylėti, pamilti. O tai įmanoma vien tik peržengiant save, išmokstant atrasti ir sutikti kitą kaip svarbesnį už mane patį. Meilė žmogui ir meilė Dievui čia neatskiriamai susijusios, nes jei sutelkiame savo žvilgsnį į Dievą, tai jis bus sutelktas ir į žmogų.

Čia (perskaičius prieš tai buvusį sakinį) labai tiktų atitraukti akis nuo ekrano, nueiti ir susirasti Pirmojo Jono laiško ketvirto skyriaus dvidešimtą eilutę. Tada persiskaityt ją bent du kartus, kad giliau įeitų. Ir tik tada grįžti skaityti toliau :)

Kaip suprasti šį nepertraukiamą ryšį tarp poreikio mylėti ir poreikio gyventi skaisčiai? Šv. Grigalius sako: „Yra žmonių, kurie nori būti nuolankūs, nebūdami apiplėšti. Jie nori būti patenkinti tuo ką turi, be nepritekliaus kančios. Jie nori būti skaistūs nenumarindami savo kūno ... Kai jie bando pasiekti dorybes bėgdami nuo įsipareigojimų bei varginančių pastangų, kurių dorybė reikalauja, jie yra panašūs į tuos kurie nori laimėti karą patogiai gyvendami savo mieste ir nemato reikalo eiti kovoti į mūšio lauką“.

Iš šių žodžių darosi aišku, jog pasiryžimas skaistumui mus įtrauks į kovą, į nuolatinę pastangą pripildyti ir išlaikyti mūsų protą bei širdį kupiną meilės bei gerumo apraiškų, kurios būtų regimos mūsų veiksmuose.

Tai kova, grumtynės, kuriose nėra nubrėžtų fronto linijų. Netgi mūsų silpnumas (fizinis ar dvasinis) gali tapti mūšio lauku, kuriame galime laimėti stulbinančias ir šlovingas pergales, „nes būdamas silpnas, esu galingas“ pasakė Šv. Paulius laiške Korinto bendruomenei.

Padaryti skaistumą įvykdomu, įgyvendinamu, pirmiausia yra Viešpaties ir Jo Malonės vaisius. Tačiau taip pat tai ir nuolat atsinaujinančių grumtynių pasekmė.

Šv. Josemaria Escriva sako: „Mes esame pašaukti kovoti su savo aistromis kasdien augindami savo pamaldumą. Niekad nepavargsiu kartoti, kad šiai kovai mums netrūksta ginklų. Lygiai taip pat nepavargsiu kartoti, jog tas kuris šiuos ginklus apleidžia – pralaimės. Kai kažkieno širdies ryžtas yra susilpnėjęs, kai širdį užvaldo nuobodulys ir tingumas, arba kai gyvenimas darosi išglebęs, galima neklystant sakyti, jog toks žmogus senokai apleido kovos lauką. Meilę Dievui jo širdyje išstūmė patogumo ieškojimas ir žiūrėjimas savęs, o ne kito. Todėl maitinkite, stiprinkite savo širdis Dievo meile. Atiduokite Jam savo širdis visiškai“.

Atsargiai! Tai – reiklus įsakymas. Sunkokas, bet ne neįvykdomas. Būtent čia mes galime ir privalome vienas kitam pagelbėti, rodydami gerą pavyzdį bei nuolat vienas kitam primindami Viešpaties meilę mums, kuri daro mūsų skaistumą įmanomą.

paruošta pagal: fr. Roy Cimagala, Making chastity doable