Sinkretizmas - religinė tešla; kokį dievuką iš jos kepsime?

Ką gi – žadėtasis straipsnelis (jį reikia skaityti kaip straipsnio apie Merkinės piramidę tęsinį) pasikapstymui po sinkretizmo problemą. Kas tai per žvėris, su kuo valgomas, kaip medžiojamas, ar dauginasi namų sąlygomis ir t.t. :)

-x-x-x-

Pirmiausia – apibrėžimas. Pati termino kilmė, bent jau internete nelabai aiški... Wikipedija (remdamasi Oksfordo žodynu sako vienaip, Katalikų enciklopedija - antraip, o man :) atrodo trečiaip), taigi - visi trys variantai:

συγκρητισμός [siun+kretismos] = kartu su Kreta >> Wikipedija
συγ + κεραννυμι [siun+keranniumi] = kartu sumaišyti >> Kat. encikl.
συγ + κρατεω [siun+krateo] = kartu laikyti >> Akelaitis :)

Paprastais žodžiais sakant terminas reiškia įvairių skirtingų dalių sujungimą į vieną visumą. Šis reiškinys pastebimas ne tik tikėjimo bei religijų srityse, bet ir kultūrų istorijoje.

Keletas šaltinių, kuriais rėmiausi: Eglės Aleknaitės straipsnis „Šiaurės Atėnuose“ – labiau siekiantis iškelti paties termino ir jo naudojimo problematiką; keletas straipsnių svetainėje religija.lt (ypač šis, parašytas Andriaus Navicko); galiausiai Marie Velinde straipsnis „bernardinuose“. Šiaip tai eilinį kartą keistas jausmas apima – visi šneka apie tai, galvas kraipo, o ko nors dorai ir išsamiai katalikiško - internete lietuviškai nepavyksta rasti... Galbūt nemoku ieškoti – jei ką nors rasite, mestelėkit nuorodą.

Nesiimdamas aptarinėti sinkretizmo išsamiai, pabandysiu apžvelgti jo apraiškas susijusias su krikščionybe, pavojus, galbūt būdus kaip atpažinti tą gudrų padarėlį tarptautiniu vardu :)

Sinkretizmas, šiaip jau, yra neišvengiamas – nuolat susitinkant kultūroms (pvz. graikų ir romėnų; arba Europos ir Rytų; ir t.t.), religijoms, tautoms, susitinka ir jų vertybės, idėjos, mokymai. Ir jei kultūros / religijos pradeda jungtis į vieną visumą (kai kuriuos bruožus išlaikydamos, kai kuriuos – perimdamos iš kitų) – vadiname tai sinkretizmu. Jis gali būti tiek „intencinis“ (specialiai norimas ir skatinamas – pvz. sujungiant religijas norima pasiekti politinę vienybę imperijoje), tiek spontaniškas (vykstantis savaimiškai).

Na, tai čia toks sausas įvadėlis buvo. O dabar – jautį už ragų – tai kaipgi su ta katalikybe – ar reikia ploti katučių, kad sinkretizmas ir čia reiškiasi; ar kaip tik – pasigaląsti ginklus ir užlopyti sienose skyles? :)

Bėda nr.1

Sinkretizme slepiasi vienas melas – melas apie vienybę. Atrodo – sujunkim viską į vieną visumą ir tai bus tobula vienybė! Taip yra paneigiamas pats vienybės pagrindas. Juk vienybė reiškia tai, jog visi išlaiko savo savitumą, bet pasiryžta taikiam ir vaisingam buvimui kartu, gerbiant kitą kaip kitokį ir pačiam būnant savimi. Sinkretizmas gi, siekia išnaikinti skirtumus, paneigiant savitumus. Kaip pavyzdžius (politikos srityje) būtų galima pasitelkti Europos bei Sovietų Sąjungas. Sovietų Sąjungoje tautų savitumas buvo „paaukotas“ ant „vienybės“ altoriaus – tačiau viso to pasekmė buvo nebe vienybė, o nelaisvė. Europos Sąjungoje (neatmetant visų sunkumų ir krizių) stengiamasi išlaikyti tautų savitumą, tuo pat metu intensyviai bendradarbiaujant ir siekiant tarpusavio vienybės. Lygiai taip, kalbant apie religijas, reikia siekti ne jų „sulydymo“, bet jų tikrosios vienybės, kuri dar vadinama religijų dialogu.

Taigi – sinkretizmas sunaikina tikrosios vienybės galimybę, sunaikindamas savitus kultūros / religijos bruožus.

Bėda nr.2

Sinkretizme slepiasi ir antras melas – tai melas apie žodžių reikšmes. Paimkime kokį nors konkretų pavyzdį: krikščionybėje žodis „ramybė“ turi labai aiškiai apibrėžtą turinį – tai reiškia ištvermingą buvimą ir tarnavimą pasaulyje, tuo pat metu nepajudinamai įsišaknijus Kristuje, taip kad bet kokiuose sunkumuose neprarasčiau vilties jog per Išgelbėjimą esu skirtas amžinam buvimui Trejybės meilėje. Tuo tarpu daugelyje Rytų dvasingumų žodis „ramybė“ reiškia atsiribojimą nuo supančios aplinkos, nuo visko kas trikdo ir t.t.

Sunkiausia ir yra tai, jog terminai, žodžiai išlieka tie patys. Tačiau po jais besislepiantys turiniai, idėjos – pakinta, išsikreipia. Taip kryžiaus simbolis iš krikščioniško, su Kristaus kančia siejamo simbolio, gali pavirsti bendriniu nežinia ką vaizduojančiu ženklu (pvz. ant Povilo piramidės dabar pastatyti trys kryžiai, visa tai vadinama „Švč. Trejybės kryžių kompleksu“ – logiškai gautųsi, kad visa Trejybė buvo nukryžiuota – kiekvienam Trejybės Asmeniui po kryžių; o tai jau teologinė nesąmonė – nukryžiuotas buvo tik Kristus – Dievo Sūnus, ir šis „atsiskyrimas“ Trejybėje tapo įmanomas vien dėl Įsikūnijimo – juk nei Tėvas, nei Dvasia neįsikūnijo!)

Tokie „poslinkiai“ – vienas iš pagrindinių, o tuo pačiu – vienas iš sudėtingiausių sinkretizmo „simptomų“. Girdime tuos pačius mums brangius žodžius (Dievas, Kristus, meilė, laisvė), tačiau jų turinys (tai ką žodis reiškia) dažnai skiriasi. Pvz. New Age‘o aplinkoje terminas Kristus skamba labai dažnai. Bet tai jau reiškia nebe Jėzų Kristų – antrąjį Švč. Trejybės Asmenį, o bet kurį žmogų, kuris išlaisvino savo vidines galias. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti filmo „Matrica“ herojus Neo (apskritai „Matricos“ trilogija yra tarsi New Age‘o „katekizmas“). Dar vienas pavyzdys galėtų būti žodis „Dievas“ – jo pilna visur. Tačiau tuo pat metu jis ir reiškia viską, ko tik panori kalbantysis – tai ir krikščioniškasis Dievas, tai ir filosofinis Aukščiausias Gėris, tai ir Aukščiausia jėga ir kas tik nori... Šis žodis pavirto tarsi didžiuliu skėčiu, po kuriuo atvedami įvairiausi asmenys, įvairiausios idėjos arba reiškiniai.

Taigi – sinkretizmas griauna pasitikėjimą kalba ir paprasto susikalbėjimo galimybę – tariant žodį tenka apibrėžti ką jis reiškia; girdint žodį tenka klausti ką jis reiškia.

Bėda nr.3

Sinkretizme slepiasi trečiasis melas – apie religijos paskirtį. Religijos paskirtis – labai sunki, tačiau tuo pat metu be galo paprasta – ji turi padaryti taip, kad tikėjimas augintų žmogų. Man baisiai patinka vienas religijos apibrėžimas: „religija visuomenėje brėžia vertybių horizontą“. T.y. religija (prasiskverbdama į visas gyvenimo sritis) nusako kas visuomenėje bus laikoma vertybe, o kas – ne. Bet visa tai atrodo paprasta tik tol, kol pradedama gyventi pagal kurią nors religiją.

Pabandykite atrasti bent vieną lengvą krikščionybės keliamą reikalavimą :) Švęsti sekmadienį? – pasakykite tai prekybos centrų darbuotojams; Neturėti kitų dievų? – pasakykit tiems, kas skaito horoskopus arba sudievina sveikatos siekimą; Nežudyti? – pasakykite tai tiems Kaišiadorių ligoninėms gydytojams, kurie per metus padaro kone trisdešimt abortų; – šitą sąrašą galima tęsti ir tęsti... Iš karto kyla noras teisintis ar ne? :))) Man irgi. Tačiau teisintis – tai tik pusė bėdos.

Sinkretizmas siūlo smagesnę išeitį – atsirankioti iš religijos tik tai, kas patrauklu, o visa kita palikti „fanatikams“ :) Taip pasiimama artimo meilė, kurioje nebelieka artimo, o tik geras jausmas kai esu dėkingas tiems kurie mane myli, bei leidžiu sau nekęsti tų kurie manęs nekenčia. Taip nuo meilės Dievui prieinama iki meilės dievams draugiškai sutinkant kiekvieną kuris tik pasirodo horizonte ir skelbiasi esąs dievas. Visa tai kartais įpakuojama į gražų dovanų popierių ant kurio daug kartų užrašytas žodis „tolerancija“, arba „pakantumas“, arba „lygybė“ ir t.t.

Pats didžiausias šio melo pavojus yra tas, jog tokia “religija“ praranda savo stuburą – ji nebeaugina žmogaus. Kai tik žmogus imasi keisti nebe save pagal tikėjimą, bet tikėjimą pagal save, jis pradeda kurti savo asmeninio dievuko paveikslą, kuris ilgainiui tampa stebėtinai panašus į tą, kuris jį sukūrė. Žmogus pradeda garbinti savo atvaizdą, kuriam suteiktas dievo pavidalas. Tokie dievai dažniausiai yra atlaidžiai mylintys, nieko nereikalaujantys, daug ir dažnai laiminantys, pritariantys „tikinčiajam“, esantys visame kame – vabaliukuose, žolytėse ir pan. Krikščioniškas mokymas, kad Dievas yra Kūrėjas, o pasaulis – kūrinys (todėl jis negali būti laikomas „dievu“), arba tai, kad Dievas, būdamas be galo mylintis, tuo pat metu yra ir be galo teisingas – visi šie nepatogūs dalykai vienaip ar kitaip „amputuojami“ arba bent jau vyniojami į storą vatos sluoksnį. Yra toks Jėzaus titulas: Judo Liūtas, ir yra toks posakis: „Judo Liūtui nukarpė nagus, padarydami iš Jo kambarinį šunytį“.

Taigi – sinkretizmas griauna religiją kaip tokią sunaikindamas jos paskirtį – auginti žmogų, užuot jam pataikavus.

Na ir pagaliau apie kai kuriuos būdus atpažinti bei atsispirti šiam reiškiniui

Vienas iš didžiausių šio laikotarpio sinkretistinių reiškinių yra New Age‘o sąjūdis. Jis smelkiasi į daugybę sričių – dailę (visokie švytintys angelai, pusiau skaidrios būtybės ir pan.), muziką (pvz. Enya – viena iš atstovių), kiną (ta pati „Matrica“, „Da Vinčio Kodas“ ir pan.), literatūrą (pvz. R. Bach – „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“ autorius, taipogi Paulo Coelho ir t.t.), religiją ir t.t. Šis sąjūdis yra iš prigimties sinkretistinis – siekia rinkti ir jungti tarpusavyje įvairių religijų, kultūrų bruožus, lydydamas juos į vieną visumą. Užuominos, kad tas ar kitas kūrinys susijęs su New Age‘u turėtų įjungti kai kuriuos apsaugos mechanizmus – atidžiai tikrinti sąvokų, simbolių turinius; ieškoti ir akcentuoti skirtumus su katalikybe bei tikrinti ar jie nepaneigia mūsų tikėjimo; labai atsargiai vertinti visokius patarimus bei pasiūlymus dvasingumo, mitybos bei panašiose srityse. Juolab, jei atsivertėte knygą ir pačiam pirmam puslapyje matot kažką panašaus į autoriaus nupaišytą ženklą bei: „tai mano dvasinis ženklas, kuris apsaugos skaitytoją“ – mano pasiūlymas tėra tik vienas: neterškite smegenų, eikit ir susiraskit knygą, kurios pirmam puslapyje bus žodžiai „imprimatur“ arba „nihil obstat“ :)))

Ir šiaip – jei tik užuodėte, kad „kažkas čia nevisai taip“ – laikykite atstumą :) Prieš kažkuo tokiu patikėdami – pasitikrinkite. Aišku, tai kvepia nuobodžių Bažnyčios dokumentų skaitymu, kaip pavyzdžiui šis apie New Age‘ą – tačiau palaipsniui susiformuos žinių bagažas, bus lengviau atsirinkt...

Pabaigai – viena mintis, kuri iš tikro yra pirmoji priežastis dėl ko užsiėmiau šitą reikalą rašyt – kodėl vis tik tas sinkretizmas toks gajus; kodėl jis taip lengvai skinasi sau kelią?... Ir mano atsakymas, deja, nepalankus man pačiam :) Aš manau, kad taip yra dėl to, jog mes – kunigai – menkai mokiname žmones. Paliekame juos vienus. Ir jie, neturėdami reikalingų žinių, pradeda patys „mokytis“ – nuklaidžioja į visokias nesąmones, prisirenka visokių žinių, o mes netgi nepadedame atsirinkti kas yra kas... Mhm... nežinau kaip tai spręsti – galiu parašyti tekstą, tai ir rašau; nors tai lašas jūroj, bet gal kažkaip pagelbės bent kai kuriems. Sudėtingumas dar ir tame, kad žmogų kuris jau įklimpo į sinkretizmą, labai sunku sužavėt religijos radikalumu – iš patogios šiltos sinkretizmo vonios perkelti jį į šaltą krikšto dušą :))) Tai nėra neįmanoma – jei tik pavyksta atvesti žmogų iki Jėzaus, iki Kryžiaus, jei žmogus atpažįsta gyvąjį Išgelbėtoją – jis neretai ryžtasi nusigręžti nuo klystkelių. Bet tai – daug laiko reikalaujantis užsiėmimas :)

O šiaip, kaip žinia – geriausias būdas atsispirti visokioms tikėjimo klaidoms – tai kuo geriau pažinti savojo tikėjimo tiesas, jomis gyventi, kad nebeliktų vietos klaidamoksliams. Taipogi nemenkai padeda įsisąmoninimas, kad Lietuva jau senokai nebėra katalikiškas kraštas (tikėjimo praktikavimo prasme) – netgi žmonės besilankantys bažnyčioje dažnai būna užsivėlę visokiais horoskopais, karmomis, reinkarnacijomis ir t.t. Kartais padeda paprastas paaiškinimas, kartais žmogus priešinasi ir nenori atsisakyti savo įsitikinimų – tokiu atveju neverta ginčytis; verčiau jau pasukti kokią nors normalią knygą pasiūlant persiskaityti, – po to bus proga pasikalbėt :)