Septyni kapitalizmo demonai - II

Antroji tekstuko dalis. Labai pradžiugino kalba apie askezę :) Kažkaip paskutiniu metu vis iš naujo ją atrandu... Man rodos, kad šitų tekstukų stiprybę būtina pažadinti. Ta prasme, kad jei tik perskaitome juos, tai jie nesuveikia automatiškai. Tenka pasikapstyt, pamatyt kur jie liečia kažką kas yra "mano".

-x-x-x-

Egocentriškumo demonas

Kapitalistinėje sistemoje ekonominės veiklos variklis yra asmeninės naudos ieškojimas. Alfredas P. Sloanas – vienas iš žymiausių įmonininkų, daugelį metų vadovavęs „General Motor“ – savo atsiminimuose rašo: „Numatėme, kad kapitalui investuoti pirmiausia reikia įkurti verslą, kuris duotų pakankamus dividendus, saugotų ir didintų kapitalo vertę. Taigi pirmasis Korporacijos tikslas yra daryti pinigus, o ne vien automobilius“.

Anot liberalų, tai nereiškia, kad kapitalizme nekuriamas visuotinis gėris; paradoksalu – jis išaugsiąs, kai niekas apie jį negalvos, o vien tik rūpinsis savo nauda. Iki šiol dažnai cituojama įžymioji Adamo Smitho frazė, pasakyta 1776 m.: „Bet kuris individas stengiasi panaudoti savo kapitalą pelningiausiu būdu. Vadinasi, kiekvienas prisideda prie to, kad visuomenė turėtų maksimalias metines pajamas. Dažniausiai nei vienas asmuo neketina rūpintis viešaisiais interesais, net nežino, ar savo veikla jiems pasitarnaus. Jis galvoja tik apie savo naudą, tačiau nematomos rankos vedamas įgyvendina tikslus, toli išeinančius už jo interesų rato. Siekdamas asmeninės naudos, jis drauge prisideda ir prie visuotinės naudos kūrimo; beje, tai daro daug geriau nei tuo atveju, jei jis sąmoningai jų siektų“.

Vertinant iš etikos pozicijų, nieko smerktina ieškoti naudos, jei tai daroma leistinomis priemonėmis. Jei būtų nepelninga, tektų uždaryti verslą. Tai galioja ir kapitalistinei, ir kolektyvistinei ekonomikai. Vienintelis skirtumas tas, kad kolektyvistinėje visuomenėje, kur visos priemonės priklauso tam pačiam savininkui (valstybei), vienų įmonių laimėjimais kompensuojamos kitų įmonių nesėkmės, perkeliant į nacionalinės ekonomikos lygmenį pelningumo reikalavimą (išties, kai įsitikinta, kad sistema nerentabili, teko „skelbti“ jos „bankrotą“ 1989 m.).

Būtų apgaulinga nekreipti dėmesio į ekonomines paskatas. Kadangi žmoguje vyksta nuolatinė vidinė kova tarp egoistinių ir altruistinių tendencijų, anot Jono Pauliaus II, „kuo labiau atsižvelgsime į tą faktą ir asmeninės naudos nepriešinsime su visos visuomenės interesais, o veikiau ieškosime būdų vaisingai juos suderinti, tuo geresnė bus visuomeninė tvarka. Iš tikrųjų ten, kur individuali nauda neigiama prievartos būdu, atsiranda paini biurokratinės kontrolės sistema, kuri žlugdo žmogaus iniciatyvą ir kūrybinius sugebėjimus (Centensimus annus, 25).

Bet yra viena, kai įmonės bei atskiri asmenys gauna pelną ir jį naudoja bendrovei kurti, ir visai kas kita, kai veikiama tik nuo kuo didesnio pelno – būtent taip ir nutinka kapitalistinėje sistemoje. Principas tragiškai „apverčiamas“ (panašiai kaip tame posakyje „viena yra valgyti tam, kad gyventum, ir kas kita – gyventi tam, kad valgytum“). Iki čia ši etinė problema nagrinėjama kiekviename socialinės moralės vadovėlyje.

Žinome, tikros meilės bruožas yra nesuinteresuotumas. Anot Ericho Frommo, mus daug išmokiusio apie „Meną mylėti“, tas, kuris myli nebrandžiai, sako: „Myliu tave, nes man tavęs reikia“, tuo tarpu tas, kurio jausmas brandus, sako atvirkščiai: „Man tavęs reikia todėl, kad tave myliu“. Jei taip, turime sutikti – nelengva brandžiai mylėti kapitalistinėje visuomenėje. Priežastis paprasta: mylėti – tai pirmiausia duoti, o ne gauti; tuo tarpu šioje sistemoje duoti daugiau nei gauni visuomet bus blogas verslas, o duoti nieko negaunant mainais reiškia tapti apgaulės auka.

Apibendrindami galime teigti, kad, nuosekliai taikant kapitalistinę logiką, neįmanoma nei meilė tarp asmenų, nei bet koks altruistiškas poelgis apskritai. Jau Dickensas yra pasakęs: „Gerasis samarietis buvo blogas ekonomistas“.

Hedonizmo demonas

Kad to meto ekonomika išsilaikytų, reikėjo darbščios ir griežtos tautos, kuri beveik visada priverstinai susiverždavo diržą, kad pritrauktų investicijas ir šalies ekonomika pagaliau pakiltų. Taip gimė smūgių užgrūdinta karta, stebėtinai darbšti ir atspari kentėjimui. Galbūt ir gan prispausta karta. Kalbant froidiškais terminais, šios generacijos atstovų superego – t.y. normų bei idealų pasaulis – buvo labai išsivystęs, o vadinamasis id – tai, instinktyvus, erotinis, agresyvus pradas, labai užgniaužtas.

Šiandienos karta, priešingai, gyvena išsivysčiusioje masinio vartojimo visuomenėje. Pagrindiniai daugumos poreikiai yra patenkinti, o viešosios informacijos priemonės nepavargdamos kviečia patenkinti ir kaskart įmantresnius įnorius – kitaip neišvengiamai sustotų įmonės, neįstengdamos parduoti to, ką pagamina.

Taip pat ir pardavimas išsimokėtinai – vėlgi skatinamas dėl ekonominių interesų – patvirtina mūsų teiginį. Prieš kokias tris generacijas galiojo puritoniška pastangų ir atlygio principu paremta kultūra. Trokštamas objektas visuomet buvo ilgo taupymo bei stengimosi rezultatas. Tradiciniam mąstymui taupumas buvo dorybė, o skolos – moralinis pavojus. Perkant sumokėti grynais buvo viena iš oraus asmens dorybių. Šiandien atvirkščiai, skatinama pasimėgauti objektais dar prieš juos uždirbus: „Pirk šiandien, o užmokės rytojus“. Gimsta nauja etika, sukeičianti santykį tarp pastangs ir atlygio. (bepraeinančios krizės metu, daugelis pasimokė ir patyrė savo kailiu skaudžias tokio „gyvenimo skolon“ pasekmes – pastaba mano).

Asketiškumas yra vis mažiau aktualus. Jei grįšime prie froidiškų terminų, dabar į superego žiūrima įtariai, tuo tarpu tai, dingud superego atsvarai, kuo plačiausiai išsikerojo. Logiškas padarinys – karta, išsilaisvinusi iš bet kokios priespaudos, bet kartu ir labai blogai pasirengusi priimti gyvenimo sunkumus bei pakelti nusivylimus (jau įprasta ją vadinti „lepiąja karta“). Susidūręs su skausmu, žmogus nesugeba jo suprasti bei pasinaudoti jo teikiamomis asmenybės kūrimo galimybėmis.

Asketiškumas, kurį praradome, buvo svarbus ne tik dėl krikščioniškų, bet ir dėl grynai žmogiškų priežasčių. Šventasis Paulius jį lygina su sportininkų treniravimusi (1Kor 9,25). Kiekvieno žmogaus gyvenime būna ribinių situacijų, kurias jis pajėgs deramai pereiti tik tinkamai „pasirengęs“. O tai pasiekiama tik ilgai ir kantriai treniruojantis.

paruošė dulkė pagal Luis Gonzalez Carvajal Santa Barbara, katalikų mėnraštis SANDORA, 1998