Smagu - Silvija atkapstė vieną jau visai samanotą [12 metų!] tekstuką. Nepamenu kur ir kada jį skaičiau, bet pats tekstas įstrigo neišgramdomai :) Ką gi, sveiki atvykę į kapitalizmą. Visi šioje rinkos aplinkoje gyvename jau dvidešimt metų. Akivaizdu, kad ji veikia ne tik mūsų pinigines, bet ir asmenybes. Naivoka galvoti, kad gyvename kapitalizme, bet jis mūsų neįtakoja, tarsi "praeina pro šalį".
Autorius gana taikliai kalba apie kai kuriuos kapitalizmo gimdomus pokyčius mumyse kaip apie kažkokia kryptingą, kone valią turinčią jėgą. Įdomu ir tai, kad jis pasirenka žodį "demonas". Juk demonas - tai neregima, žmogaus viduje veikianti arba jį lydinti dvasia. Šis apgaulingumas verčiantis budėti, labai gerai išreiškia kapitalizmo kvietimą snūduriuoti patogiame sotume. Taigi - pirma minėto tekstuko dalis.
-x-x-x-
Produktyvumo demonas
Darbingumas priskiriamas prie svarbiausių dorybių jau nuo XVII a. Iki to laiko tai tebuvo antraeilė dorybė. Anot Goethės, Jenos amatininkams „beveik visada užtekdavo sveikos nuovokos nedirbti daugiau, nei reikia tam, kad linksmai gyventum“. Kapitalizmas pakylėjo darbą iki gyvenimo prasmės. Minutės įgijo vertę, o B. Franklinas ištarė sparnuotąją frazę: „Laikas – pinigai“.
Nieko nuostabaus, kad po to įvyko ekonomikos stebuklas, bet nestebina ir tai, kad daug asmenų, apsėstų produktyvumo manijos, ėmė kentėti nuo kūno, sielos bei dvasios negalių (stresas, „vadybininkų ligos“ ir pan.). Šiandien sukuriama daugiau gėrybių, bet žmonės gyvena ne taip laimingai. Visi mes esame retkarčiais pavydžiai stebėję afrikiečių šokius, pilnus džiaugsmo ir spalvų, nes pas mus beveik visai išnyko valstietiški šokiai, ir laisvalaikio pramogos tapo daug pasyvesnės: stebėti futbolo varžybas, klausytis radijo, žiūrėti filmus ir pan.
Nuo to laiko, kai produktyvumo demonas užgrobė žmogaus širdį, mums atrodo, kad neturime teisės veikti tai, kas neduoda naudos, ilsimės tik tam, kad sukauptume naujų jėgų darbui. Kokią naudą teikia estetinė kontempliacija? Ką „duoda“ draugystė? Kam rašyti poeziją?
Teoriškai teigiame, kad visi asmenys lygūs, bet kokio pasisekimo gali tikėtis gamybos visuomenėje tie, kurie dėl amžiaus, ligos ar tiesiog nerasdami darbo nepajėgia jai nieko „duoti“? Visi žinome, kaip išauga tokio asmens ekonominės problemos ir, svarbiausia, kaip jis praranda savigarbą bei pasitikėjimą savimi.
Teoriškai visi mes, Bažnyčios vyrai ir moterys, tvirtiname, kad malda yra svarbi, bet praktiškai labai sunku gyventi į produktyvumą nukreiptoje visuomenėje neįpuolant į „aktyvizmą“, kuris, atidžiau pažvelgus, yra ne kas kita kaip moderni „išteisinimo per darbus“, kėlusio tokį siaubą šv.Pauliui, atmaina.
Šykštumo demonas
Antrasis mūsų ekonomikos demonas yra pinigų kaupimo manija. Iš pradžių pinigai buvo priemonė matuoti daiktų vertę bei palengvinti prekių mainus. Tam nieko negalime prikišti: jei nebūtų pinigų, turėtume grįžti prie kadaise kaimo mugėse naudotų tiesioginių mainų, kur valstietis ateidavo vedinas ožka ir išeidavo nešinas pora naujų batų.
„Homo economicus capitalista“ pinigus kaupia ramia sąžine, anot Maxo Weberio, dabar egzistuoja „pozityvus etinis leidimas“, kitaip tariant, toks gyvenimo būdas ne tik laikomas teisingu, bet netgi „rekomenduojamas dėl pareigos“. Pagrindinė daugumos įmonininkų paskata dažnai tėra kuo labiau didinti gamybą. Prisiminkime, ką atsakydavo Fordas, paklaustas, kodėl nesiliaudamas plėtė įmonę: „nes negaliu sustoti“. Ekonominis bei finansinis pasisekimas kapitalistiniame pasaulyje yra bet kokio pasisekimo apskritai matas.
Turime pripažinti, kad pinigų troškulys smarkiai paskatino materialinį progresą. Ir Marxas jį šlovino vadindamas „civilizuojančia kapitalo misija“, tačiau brangokai sumokėjome už tokią vienpusišką egzistencijos viziją. Kadaise būta dalykų, dėl kurių žmonės buvo pasiruošę rizikuoti gyvybe (nebūtinai tai būdavo didūs idealai – teisingumas, tikėjimas, tėvynė – kartais žmonės kaudavosi dvikovose dėl tikrų niekų). Atėjus kapitalizmui, kai visi idealai susitraukė iki poreikio kuo daugiau uždirbti, pasaulis tapo giliai antiheroiškas.
Štai kaip Mounier aprašė buržua: „Tai žmogus, kuriame visiškai nėra vietos kvailystei, paslapčiai, būties ir meilės prasmei, kančiai, džiaugsmui; ieškantis laimės ir saugumo; iš išorės padengtas mandagumo, geros nuotaikos, tautinių dorybių lako sluoksniais, o vidujai įkalintas tarp tingaus kasdienio laikraščio skaitymo, profesinių pareigų, sekmadienių ir švenčių dienų nuobodulio, besistengiant blykstelti aptariant paskutinį eilėraštuką ar paskutinį skandalą“.
Nereligingumo demonas
Pažvelkime, kaip anksčiau aprašytas demonas pažeidžia krikščioniškąjį tikėjimą: pirmiausia tie, kuriems pirmiausia terūpi kaupti pinigus, elgiasi su Dievu taip, kaip įpratę elgtis savo verslo pasaulyje – jiems Dievas tėra bankininkas, skaičiuojantis jų nuopelnus. Slaptas jų noras yra pristatyti teismo dieną pripažįstant, kad jie esą netikintys, bet vis dėl to turintys teisę į savo gerus darbus. Buržua siela savo esme labai panaši į evangelinio fariziejaus, kurį tieksyk kritikavo Kristus.
Netrukus sukaupti pinigai ima emociškai tolinti nuo Dievo. Visi žinome palyginimą apie pakviestuosius į vestuvių puotą. (Lk 14,15-24) – būtent turtingieji ir galingieji pakvietimą atmetė – netikėjo, kad jiems reikalingas išgelbėjimas. Iš patyrimo žinome, kad turtingasis taip pasitiki savimi, jog nesistengia remtis Dievu; suvokia tai ar ne, jis remiasi savo turtais. Ar ne todėl pertekusiose Šiaurės šalyse auga netikinčiųjų skaičius.
Kai pinigai pavaduoja Dievą, jie tampa galutiniu gyvenimo tikslu, taip pavirsdami tikrais stabais. Išties daugelyje ST psalmių, sukurtų šlovinti Dievą, įrašius žodžio „Dievas“ vietoje žodį „pinigai“ – skambėtų visai nekvailai: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuos tavęs, o pinige“ arba „Man buvo smagu, kai man pasakė, gausime daugiau“. Manau, labai simboliška, kad amerikiečiai ant dolerių banknotų užrašė „Pasitikime Dievu“.
Paruošė dulkė pagal Luis Gonzalez Carvajal Santa Barbara, katalikų mėnraštis SANDORA, 1998
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus