PJD. Madridas ir kitos dovanos. Ten.

Atvažiavom į Madridą jau beveik naktį. Tamsu ir karšta. Paskui šviesu ir karšta. Pirmas susirinkimas kieme, prieš tai Ernestos "nėščiųjų" kursai:))) (mieste kuprines nešiojom ant pilvo).

M, iš tiesų mieste, kur visko daug, lengva pamesti vieniems kitus, nusukti žvilgsnį į nematytas grožybes ir galimybes, ką ten kitus, save pamesti lengva. Mums taip irgi beveik nutiko. Supratau, kad be maldos mes avys be piemens, be maisto ir be vandens :) Ir supratau, kad malda tai nėra užsiliūliavimas, nusiraminimas ir kažkas panašaus į makiažą:), o malda yra atsivėrimas, su visom žaizdom, atėjimas pas Teisingąjį ir Gailestingąjį, yra klausymasis Ganytojo. Žiūrėjimas į Jį, į kur mus kviečia Jis. Atsiprašyti, sustoti, ar bėgti, irtis prieš srovę, atsiskirti ar eiti į bendrystę, dalintis ir priimti, dėkoti, klausyti. Būti tiesoje.

Nežinau kiek iš mūsų priėmė Viešpaties kvietimą. O Jis netylėjo. Kvietė mus atleisti, kvietė mus pasitikėti Juo, nebijot būt mažais, atkakliais maldoje, neveidmainiauti.

Įstrigo Šv.Mišios, pirmosios Madride, kai dėl gausybės žmonių, nepatekom į vietą, teko likti pakrašty, žiūrėti į altorių ekranuose ir bandyt per radijukę išgirst kas sakoma. Gerai, kad kauniečiai šalia buvo.(Visada džiaugsmas juos matyt). Jų maldos bendrystė labai sustiprino ten.

Ah, dar dalyvavom katechezėj apie kūno teologiją. Apie tai, ką reiškia būti priblokštam, nustebintam Grožio.  Apie troškimą ir jo patenkinimą. Apie skaistų džiaugsmą, į kurį mus kviečia Jėzus. Apie laisvę. Dviguba vaivorykštė...:)) ir šokiai pabaigoje.

Dar keliese buvom tėvo Stano Fortunos koncerte. Sako: "šįryt kai meldžiausi, tokia giesmė gimė, pavadinau ją "Madrid". Ir pagiedojo. Neatsimenu visų žodžių, atsimenu tik kad kvietė Jėzų ateiti... Taip va paprastais žodžiais, nepaprasta muzika :) oj kaip pažadino jis mane džiaugtis:)

Kitomis dienomis lietuviai rinkdavosi Šv.Kristinos bažnyčioj bendroms katechezėms ir Šv. Mišioms. Per savo tarnus vyskupus, kunigus, Viešpats stiprino mūsų tikėjimą, laukė mūsų, kad gydytų ir išlaisvintų, priimant išpažinties sakramentą, maitino mus savo Kūnu ir Krauju. Mes gavom malonę šlovinti Viešpatį paskutinėse lietuvių Mišiose. Ir gavom didžiausią dovaną, kai šlovinom kartu su visa ten susirinkusia Bažnyčia. Pirmą kart tokią  bendrystę giesmės maldoje išgyvenom. Atrodė, kad kiekvienas ten buvęs giedojo pilnu balsu. :) Dabar manau, kad čia buvo ženklas KVJK  :)

Penktadienį patyrėm stiprias pagundas. Sūkuriavo pykčiai, savi interesai, nesusikalbėjimas, gal ir nuovargis. Jei ne Ievužė kaži kaip ten būtume išbuvę.. Sukvietė ji mus vėl maldai, bendrystei ir nuvažiavę į aikštę, kur dalyvavom Kryžiaus kelio pamaldose, vėl galėjom išgirsti Viešpatį. Jėzų, einantį mirti už mus, apsuptą pykčio, savų interesų, nesusikalbėjimo... Iki galo už mus pasiaukojusį.

Šeštadienį jau traukėm į oro uostą, kuriame laukėm popiežiaus. Visuotinė Bažnyčia.

Atėjom į dykumą. Jei ne gaisrininkai laistantys vandenį, vargiai būtume išbuvę.. :) Apsistojom greta brazilų ir italų. Išradingi žmonės:) Tuoj ėmėsi statyt kažką panašaus į palapines ir namukus iš dėžių. Mes dengėmės šlapiom skarom. Sunki diena. Vakare ėmė tvenktis debesys ir prasidėjus vigilijai prasidėjo audra.:) Aurelija, Justė ir Darius sėdėjo arti altoriaus, tikiuos jie apie buvimą ten papasakos. Mes dengėm daiktus, glaudėmės vieni prie kitų. Italai šventųjų litaniją pradėjo melstis :) Laurynas džiūgavo kaip niekad :))) Nebuvau jo tokio mačius, ir nepamatysiu jau :)) o savo mažumą ir silpumą gerai gavom patirt. :)

Nerašau apie daaaaugybę žmonių. Galvojau apie Jėzaus gundymus dykumoje, apie minias susirinkusias Jo klausyt. Smarkus ilgesys ten jautės. A, dar gražu buvo žiūrėt į besimeldžiančius (ir miegančius) adoracijos  palapinėse. "Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui ir po jų savo vaikų gerovei." Jer32,39

Ryte vėl sulaukėm popiežiaus. Labai troškau jo žodžius suprast, tai dėkui Aurelijai, kad vertė truputį ir kad įdėjo čia jo kalbas, bet prislopino mus karštis ir nuovargis. Išėję iš oro uosto, radom tokią pievutę, tai griuvom po krūmais ir migom visi. Labai vieningai :)

Vakare - aptarimas grįžus į mokyklą, kurioje gyvenom. Sakyčiau išlaisvinantis toks, tada vakarinė, vakarienė McDonalde? ir mergaičių skalbimas.

Būtinai padėkot Justei už rytines maldas noriu. Ji vis stengės mus sugrąžinti artyn ir pamatyt kas mes esam. Atviram būti nelengva, net geriausių draugų tarpe ima ir išlenda visokie ragai, nagai ir kitokios ataugos:)) Bet prisiminti, kas esi, kas yra tavo artimas gali tik Šventosios Dvasios dėka. Tai kiekvienam, kas leidosi Jos vedamas, Viešpats parodė, koks gražus Jis yra. Ir tavyje.

Kitą dieną vėl kelias per Ispanijos miestus ir kaimus. Namų link.