PJD. Madridas ir kitos dovanos. Pradžia.

Garbė Jėzui Kristui!

Vienas žodis skamba smarkiai – Bažnyčia. Gal tie žodžiai, kuriuos minty ir širdy nešiojamės, kurie pabudę mumyse, piligrimystėje ima varpais skambėti?

Bažnyčia man skamba.

Iš YouCat – „Bažnyčia (gr.eklesia) – sušauktieji. Mes visi, pakrikštytieji ir tikintys Dievą, esame Viešpaties pašaukti. Visi kartu mes esame Bažnyčia. Kristus, kaip sako Paulius, yra Bažnyčios Galva. Mes esame jos Kūnas. (...) Kai priimame sakramentus ir klausomės Dievo žodžio, Kristus yra mumyse, o kai Jis mumyse – tai ir yra Bažnyčia.“

Prisipažinsiu, važiuot į PJD Madride netroškau. Apsisprendžiau tik dėl bendrystės su jumis. Vis tik intenciją vežiaus ir šitą – pamatyti, išgirsti Bažnyčią ir atrasti, atpažinti savo vietą joje.

Žinot jau, ilgą laiką buvau nutolus nuo Bažnyčios. Atsakymų į klausimus ieškojau knygose, kurios buvo visokios. Ir dauguma (visos?) nekrikščioniškos. Tikybos pamokos manęs nepamaitino, nes apetitas buvo žvėriškas:) Į Mišias mūsų bažnyčioj nebeėjau, Dievo žodis buvo tolimi tolimi toliai. Bandau paaiškint, kodėl man šitas Bažnyčios klausimas toks svarbus tapo:)

Per dalinimąsi lietuvių grupelėje sakiau, kad kai pamilsti Jėzų, pamilsti ir Jo kūną. Maldoj dažnai matau žaizdotą Jėzų.

Kokį Jį mačiau šitam piligriminiam? Suspaustą, kaip perpildytam metro važiuojantį žmogų. Laukiantį, kaip bažnytėlė ant kalno. Džiugų, kaip vaikai fontane. Ieškantį, kaip močiutė paklydusių anūkių. Karaliaujantį. Dirbantį, kaip kunigas šildęs mums duoną. Besimeldžiantį, kaip vienuolis prieš koncertą. Skelbiantį. Laiminantį.

Ir, jau labai labai norintį ateiti.

O malda šitam mūsų keliavimo laike lyg perėjo iš vidaus į išorę. Nors gal čia daugiau mano asmeninis potyris. A, dar atsimenu, Ievužės ir Donatos "tėčiui" pasakojau savo santykį su Bažnyčia. Kažkaip išėjo kalba:), tai. Buvo laikas, kai žiūrėjau į Bažnyčią iš išorės, yra laikas, kai esu jos viduje ir žūriu jau iš vidaus.

Žiūrėk, aš pabandysiu dar.

Išvažiavom iš klebonijos kiemo. Sustojom su tėvais, draugais bendrai maldai. Palaiminimui. Ir visa naktis važiavimo. 

Pirmas sustojimas buvo Lenkijoj. Čenstakava. Garsi stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu. Pirmosios mūsų Mišios piligrimų palapinėj? ir ieškojimas paveikslo, kuriame Motinos veidą buvo perrėžęs kalavijas. Pas močiutę dar vaikas būdama, buvau radus tokį keistą Marijos paveikslėlį, į kurį dažnai žiūrėdavau. O čia jo nepamačiau.. Malda prie Jėzaus Švenčiausiame Sakramente ir minios margų žmonių. Draugai lipo į bažnyčios bokštą, žiūrėt toli. Paskui vėl ilgai važiavom. Horizonte ėmė rodytis kalnai, kol galiausiai į juos įsisukom ir :) linksmoji kelionė žemyn žemyn žemyn suktais keliukais. Laurė vairuodamas beveik džiaugėsi... :) Labai gražus tas kelio gabalas buvo. Ir neplanuotas toks:) ir akį džiuginantis. O kai sustojom, mus pasitiko garbus klebonas ir priėmė sušalusius į savo namus. Šiltas vanduo, lovos, kilimai ir ryte po Mišių jau mergaičių šokiai gatvėj:) Ten Mišiose gavom itin brangią dovaną nuo Irmanto, tiksliau nuo Jėzaus per Irmantą:)

Tada vėl kelionė ir Praha. Trumpas vaikščiojimas po senamiestį. Ir vėl kelias.

Vokietija. Aurelijai kelyje vis skambinėjo guvusis mus priėmęs pastorius. Labai laukė:) Sulaukė. Vaišino mus vokiškom dešrelėm, duona, sūriu, kalbino, juokėmės, valgėm. Klausė, kaip nusprendėm pas juos užsukt, būtent juos, sakėm jūs pirmieji ir vieninteliai mums atsiliepėt. Matėm kitokią bažnyčią, be Švenčiausiojo. Bet matėm žmones gyvenančius pagal Jo žodį.

Sesės Prancūzijoje. Jas radom paklaidžioję naktį po mišką, melsdamiesi Marijai. Patekom į Karaliaus kambarius. Norisi nutilti ir saugoti tą laiką kaip paslaptį. :) Nes kai patenki į kambarius To, kurį myli, kurio mylimas esi, tas laikas tampa tavo paslaptimi. :)

Gražu Prancūzijoj. Čia gal subjektyvi nuomonė... :)

Vakare jau patekom į mus priėmusių šeimų rankas. Kokias skirtingas! užtat kitą dieną netilo įspūdžių dalinimasis. :) Oj, čia kiekvienas mūsų galėtų puslapius rašyt, tai aš gal nesiplėsiu. Gal kitur tai nuskambės. Daug dovanų gavom. Daug. Ir buvom priimti labai arti. Į jų širdis buvom priimti per Viešpaties vardą.

Diena Lojoloj. Čia San Sebastiano parapijoj apsistojęs jaunimas buvo susibūręs dienai kartu. Vietoje, kur gyveno šventasis Ignacas Lojola. Pagaliau sutikom brolius lietuvius. Bais džiugu:) Ir pagaliau atsidūrėm labai margoj, jaunoj, džiūgaujančioj Bažnyčioj. Daug fotografavimosi su čiliečiais:)) Ir daug Jo malonės dovanų maldoje.

Vakaras San Sebastiano mieste. Ten, pasirodo, yra vienas prabangiausių kurortų. Mhm, nuostabi vieta. Ilgai laukę patekom į Mergelės Marijos garbei skirtą šventovę. Ir joje dar mus nuvedė į vidinę koplyčią, kur maldoj pabuvom labai arti Jėzaus.    O vakare su Irmanto ir Kęstučio "šeima", įsikibę vaikų rankas, ėjom prie jūros žiūrėt fejerverkų. Itin smarkūs, sakyčiau:) Vaikai pradėjo rėkt, mes juos glaust, tai taip ir prakrūpčiojom visą laiką (na čia aš gal apie save daugiau:).

Ir tada pailsėję traukėm tikslo link. Irgi labai gražus kelio gabalas per kalnuotą Ispaniją.

Tokia buvo piligrimystės pradžia. Paliečiau tik laiką, kai sustodavom. Daug nepaliesto laiko, kurį praleidom autobusiukuose. Maldos, dainų, tylos, žaidimų, žvengimo, miego laiko. Arti vieni kitų. Pirmosios trintys, kurios irgi yra labai brangios dovanos mums.

Mes artėjam.