PJD liudijimai. Būti krikščionimi reiškia eiti krentant ir kylant

 Visi, kurie keliavote ir laukėte mūsų namuose, prasidėjo trečiasis PJD etapas – dalinimasis įspūdžiais, liudijimas.

Kai darėme aptarimą Madride, tik grįžę iš „Cuatro Vientos“ oro uosto, jau sakiau, kad ir kokia sunki buvo kelionė – ji buvo reikalinga ir ji nebuvo veltui. Tie žmonės, kurie galų gale gavo galimybę važiuoti į kelionę irgi nebuvo atsitiktinis dalykas.

 Aš tai vis dar įspūdžiais gyvenu. Kažkoks kvailas jausmas - pati netikiu, kad tiek visko pamačiau, patyriau ir išgyvenau. Jaučiu, kad paaugau maldoj (ačiū, kad išmokėt melstis gailestingumo vainikėlį ir Rožinį), taigi jau du pliusai ++.

Dažnai girdėdavau "į viską eit su atvira širdim", tai ir aš bandžiau taip daryt:) Liudiju - verta. Nesuskaičiuojama galybė Viešpaties ženklų pakeliui į Madridą! Saulė leidžias - Jėzus šypsos, neišsiploviau galvos - mylėk save tokį, koks esi (žinau.. ir man juokinga:D ). Išvis, nesuvokiu iš kur buvo toks didelis noras melstis, tikrai neįprastas.

Labiausiai įstrigo vienuolynas Prancūzijoj ir ispanų atvirumas, gerumas, nuoširdumas. Vienuolynas tai kažkas "wow", tam žodžių nėra. Žinau tik tiek, kad labai nenorėjau iš ten išvažiuot ir buvo labai gera dar kartą sugrįžt. Ir dar, pirmąkart taip stipriai pajaučiau, ką krikščionims reiškia mylėti artimą. Niekad nepamiršiu vienuolių rūpestingumo ir to maišiuko vaistų:)

O šeima, šeima... Eina sau - tikrai kaip šeima! Kartais erzindavo perdėtas rūpestis, kartais net juoką kėlė (mūsų šeimos mamytė liepė man išsidžiovint galvą prieš einant miegot, kad nesušalčiau. Nesušalt ISPANIJOJ?:))) ). Po to suvokiau, kad visai įmanoma:) Labai sąžiningai meldėmės su Erne ir Ginte iš Magnificat'o. Džiaugiuos dėl to, nes tikrai vertėjo:) Dievo žodis tom dienom išvis buvo toks UH (irgi be žodžių).

Daug galvojau, kad patekę į kitokį (geresnį, patogesnį) pasaulį imsim nebevertint to, ką turim Lietuvoj. Kad "nesugrotų" viduj gobšumas, egoizmas. Nežinau kaip kitiem, man truputuką sunku.

Visą kelionę nesupratau, kodėl visi taip sureikšmina Madridą. Kažkodėl man visa kelionė buvo ypatinga piligrimystė, kurios tikslas buvo pakeist kai ką savyje iki tol, kol grįšiu Lietuvon. Iki dabar viską dėliojuos ir iš naujo apmąstau. Atrodo, pavyko:)

Ir pats Madridas neatrodė toks ypatingas, BET! Esu labaaaai laaabai laiminga, kad turėjau progą kalbėtis ispaniškai, susirast draugų ir pamatyt tiek daug skirtingų kultūrų:))) (nežinau kodėl, bet vis prisimenu, kaip Ernesta atsitrenkė į juodaodį naktį) :D
Ir dar kart pakartosiu - nesuvokiamas man ispanų atvirumas ir nuoširdumas. Ir mano pastangos "į viską eit su atvira širdim" turbūt atrodė juokingos prieš juos, nes jie taip augę, taip gyvena. Bet bent dabar žinau, kokia aš noriu būt:))) Išvis - noriu atgal.

Dar man labai svarbu buvo liudyt. Jau dalinausi KVJK, kad buvau pasiilgus to jausmo, kai dreba keliai ir net nepajėgi atsimint, ką liudiji apie JĮ. Taip buvo ir tąkart. Eina sau, ką pamenu, tik kad trūkčiojo kelis ir ėjo šiurpai! Kitą dieną priėjus mergina padėkojo "nuo šiol kai meldžiuosi Tėve Mūsų, žodžius - teesie Tavo valia - sakau labai atsargiai". Va čia buvo TOKS ženklas. Norėjos verkt iš laimės, kad kažkas išgirdo širdim, o ne ausim. Ačiū Jėzui! Jėzui, dėl Kurio vardo susirinko tokia didžiulė minia, negailėdami nei pinigų, nei laiko, nei sveikatos.

Aha - sveikata. Su ja buvo prastokai. Kitaip tariant - nesisekė. Tai piršte supūliuoja "pašinas", tai sinusitu susergu. Ypač baisu buvo per audrą Madride. Prieš akis kartais dar iškyla jos vaizdas - Laurynas, šaukiantis "Nuvalyk, Viešpatie, visus nusidėjėlius! Duok jiems, duok! Išrink savo tikrąją tautą!", stipriai besimeldžiantis Kęstutis šone, Martyna, Dovilė, besislepiančios po kilimėliais ir aš. Neturėjau po kuo pasislėpt ir taip bijojau susirgt plaučių uždegimu...vėl. Tada jau ir aš drąsiai pasakiau TEESIE TAVO VALIA ir laukiau stovėdama lietuj, neprisidengdama niekuo. Keista, bet man buvo šilta:) Šilta, nes liejos ne lietus, o Jo malonė:) Ačiū Tau, Viešpatie, kad suteikei jėgų visai tai ištvert ir padėjai pasveikti. Amen.
 

(Audronė)

Atrodo, kad Dievas visą buvimo laiką apkabino ir nuskaidrino many. Savo baltu buvimu nuplovęs pavargusius sakinius , nupaišė šypsnį man dar vieną šiandien. ir daugiau nieko nebereikia, o ir žodžių nebelieka, tik meilė didelė. didelė .dėkojimu pavirtusi.

(Dovilė L.)

nu joo..

nauja kelionė, tai ir nauja patirtis. važiavau su intencija: “tebūnie“. kad išmokčiau kuo labiau viską pavesti Dievo valiai. nes per įvairius išbandymus labai sunku nežiūrėti savęs, todėl dažniausiai ir išeina, kad tenka klysti. tai vat... o šis išbandymas ir buvo svarbus Dievo veikimas mano gyvenime.

labai bijojau keliauti į Madridą, nes tai buvo pirmoji tokia ilga ir tolima išvyka. ir su kvjk'iečiais. dar nėra tekę tiek ilgai būti kartu. daug nežinojimo, nepatyrimo, o tai iškart labai apsunkina visas aplinkybes. baisu kai pagalvoji, kad daugiau, nei pusę mėnesio nematysiu šeimos, draugų, kitų artimųjų.. bet kai tik pradėjom kelionę daugelis atrodo įjungė paprastumo režimą ir dėl to buvo daug lengviau stiprinti ryšį su kitais, tai daug ką lengvino. be abejonės buvo ir ginčų ir barnių ir nesutarimų, bet kai įvertinus kiek laiko mes kartu džiaugėmės vieni kitais, mūsų duota tarnyste Dievui, kai saugojom vieni kitus kaip didžiausius lobius, tai tie nesutarimai, lyg maži prieskoniukai tame, ką teko išgyventi.
o iš dūšios pusės.

lietuvių šv. Mišios buvo labai įspūdingos, ypač kai teko šlovinti kvjk'iečiams. kai matai, kad visa Bažnyčia gieda kartu ir tu gali visa širdimi jungtis į jų gretas ir šlovinti Viešpatį. labai stiprus Madride man buvo Kryžiaus Kelias. nors mums ir teko jį matyti pro televizorių, tačiau maldos žodžiai, kurie buvo parašyta Magificat'e man daug kalbėjo apie tai kaip mes turėtume atsiduoti į Dievo rankas, kaip ir Jėzus iš didelės meilės mums ir Tėvui atsidavė.. tai buvo pats stipriausias PJD išgyvenimas.

taip pat išvysti Popiežių pravažiuojant pro šalį buvo tarytum šis tas stebuklingo. pati savo reakcijos nesitikėjau ir kad tokį neišdildomą įspūdį paliks vienas pravažiavimas, o ką jau kalbėti apie Vigiliją ar Mišias. už tai visa diena ir nakvynė „Cuatro Vientos“ oro uoste buvo gana varginanti ir labai nepatogi. tas visas karštis, blaškymasis, POP muzika, išdžiuvus žemė ir t.t. rodos, tas negerai, anas negerai, bet viskas taip lengvai išgyvenama, kad tik dabar supratau, kad pirmą kartą mačiau kokia didelė gali būti Bažnyčia, kiek daug jaunimo gali džiaugtis kartu ir nori džiaugtis kartu.

net negaliu dar daugiau ką nors pridėti su laiku manau padaugės ir dar daugiau įspūdžių. čia lyg suplakus drumzliną vandenį reikia palaukti kol drumzlės nusės į dugną, kad aiškiai pamatytum kas yra vandenį:)

(Ernesta)
 

dabar kaip po truputį viskas mąstosi apie šią kelionę. man be maldos, ji būtų daugiau kaip turistinė...

iš pradžių net nežinojau su kokia intencija važiuoju. vis galvodavau apie tai, bet taip ir palikdavau. vėliau.

dabar iš karto taip norisi parašyti apie atvykimą į Iruną. Visi šypsomės, džiaugiamės, norim kuo greičiau su šeimom susitikti. Tikrai atvirai pasakius gyvenimo šeimose tikėjausi visai kitokio. nustebino. aš džiaugiuosi tuo, kad gyvenau dviese su Dovile, galėjom viena kitą pažinti labiau. ir pats mūsų gyvenimas šeimoje buvo šiek tiek kitoks nei kitų. Nustebom, kai mūsų šeimininkė pasakė, kad jai 82 metai:))) toks geras žmogus, stengėsi dėl visai nepažįstamų...

pykčiai. jautriausiai reagavau į tai... kartais net nesupratau kas vyksta, ko susiraukę dauguma. o tada ašaros kyla. žinoma, kai pamatydavau kažką susiraukusį ir pati taip padarydavau...

Madride oro uostas su temperatūra virš 40 - geras iššūkis. pirmą kartą tikriausiai taip bijojau dėl savo sveikatos. Meldžiau Dievo išsilaikyti, ištverti saulę iki vakaro...

 
Akimirką kai prasidėjo Šventosios Mišios suvokiau, kad jau mūsų tikslas pasiektas, kad mes esam čia, Madride, kartu su popiežiumi. ir jog galime džiaugtis, kad atvykome be autobusų gedimų bei gyvi ir sveiki, tikrai Viešpaties palaiminti :)
 

(Martyna)

Sunkiausia pradėti, tačiau kai tam pasiryžti – viskas klostosi savaime... Taip, (pradėti) liudyti sunku. Čia įžvelgiu panašumą ir su PJD – pajudėti iš vietos sunku ir už tai, kad PJD neliko tik graži svajonė – visas dėkingumas (ir daugiau) skirtas Aurelijai, Laurynui, žmonėms, kurie labai palaikė, rėmė.. o dar kiek nežinau..

Kiekvienas pasiruošimo, kelionės, grįžimo žingsnis tapo neįkainojama patirtim, kuria norisi dalintis.

Aš nejudėjau. Prieš PJD kurį laiką stovėjau tame pačiame taške. Viskas, ką bandydavau daryti sugrįždavo į rutiną. Ilgą laiką gyvenau su ta mintimi, kad vasaros pabaigoje laukia kažkas sunkiai apčiuopiamo ir dar nepatirto, kol galiausiai tas laikas atėjo. Daiktai supakuoti, viskas paruošta (ar tikrai viskas??) Ne. Mažai buvo pasiruošusi širdis. Štai tasai mano sąstingis. Prieš kelionę buvome raginami atlikti išpažintį ir atvira širdimi pasiimti viską, kas laukia. Aš to nepadariau, todėl ir tai kas gera, ir tai kas sunku vežiaus kartu.

Ramybės dar nedavė mintis, kaip 3 savaites reikės išgyventi su KVJK??? Kodėl ši mintis kėlė nerimą? Nes ilgas buvimas kartu neša ne tik džiaugsmą, bet dažnai ir nesutarimus bei kivirčus.

Visuomet galvojau, kaip Dievas pagaliau ateis pas mane?Kaip suprasiu, kad Jis čia? Kaip tą pajusti? Dabar suprantu, kad tai vyksta kiekvieną dieną, kiekvieną jos akimirką. Kaip? Per sutiktus žmones. Kiek daug gali duoti paprastas pokalbis, šypsena, liūdesys, apsikabinimas Tačiau svarbiausia visa to dalis – nuoširdus atvirumas. Būtent taip kalba Jis.

Nepamiršiu, kai katechezėje apie kūną vienas paralyžuotas žmogus sutiko užlipti ant scenos tam ,kad savo kūnu būtų pavyzdžiu pilnai salei žmonių. Dar dabar iškyla jo virpantys keliai., tačiau jis liudijo visu savimi ir atvirai. Vėliau, skambant giesmėm, jis atsistojo iš savo vietos ir ragino aplinkinius keltis ir kartu džiūgauti. Toks šio žmogaus tvirtumas stulbina ir mūsų kasdienius, mažus kompleksus paverčia niekais – juokingais,
mūsų pačių sukurtais nepatogumais.

Sutikta šeima – tai dar vienas didelis ženklas. Šeimoje gyvenau kartu su Ievuže. Čia krykštavo 3 nuostabūs vaikai, o jų tėvai buvo be galo geranoriški ir labai dėl mūsų stengės. Bendravimo pradžia buvo ne iš lengvųjų – trugdė kalbos barjeras ir šiaip tas lietuviškas kuklumas Tačiau po truputį viskas keitės. Nuo pokalbių apie orą perėjome prie gilių pasidalinimų, diskusijų ar šiaip pašnekesių po pora valandų. Kaip atrodytų keista, kai tą ne visada gali patirti su žmonėmis, kuriuos pažįsti ilgą laiką. O dar vieną vakarą šeimos tėtis mane ir Ievą nusivedė į nedidukes Taize pamaldas ir net gi Šventaščio ištrauka buvo paruošta lietuviškai (Ech tas google vertėjas )) Džiaugiamės savo šeima LABAI. Iš jų jaučiu didelį pasitikėjimą. Kodėl? Ar kiekviena šeima nepažįstamiems paliktų savo buto raktus ir iškeliautų atostogų?

Šv. Mišios čia man buvo sunkus reikalas (gal dėl to, kad beveik nieko nesuprantu ispaniškai), kol nepradėjome rinkis į lietuviškas Mišias. Čia viskas pasikeitė. Atsirado noras pasiimti viską, palikti naštą.

Išpažintis. Ramybė. O dar kai pilna bažnyčia šlovina...

Ne viskas klostėsi puikiai. Kaip ir bijojau – prasidėjo nedideli pykčiai, draugai pavargę, suirzę – sunku nebūti tokiam pat. Reikėjo maldos. Justės iniciatyva turėjom progą kiekvienam asmeniškai pažiūrėti į akis... To labai reikėjo. Stipru.

Pamačius popiežių kilo mintis „šio senuko sugūžėjo pažiūrėti tiek žmonių..“ – na kažkaip man Jis paprastas žmogus, vadinasi – gėris. Na, o pamačius krūvas, jūras ir nežinau kaip kitaip pamatuoti, žmonių – kūnu perbėga šiurpuliukai. Juk jie čia ne šiaip sau. Vieni paklydę, kiti ieškantys, treti suradę, bet jie čia Vadinasi ir Jėzus čia.

Grįžome. Grįžau. Prieš tai po tų +45 labai degė visa oda. Sakiau „o norėtųsi, kad taip degtų širdis“. Dabar čia lyja, šaltoka, tik kažkaip viduj šilta. Norisi viską išdalinti. Tikiuosi šios baterijos užteks ilgam. Bijau rutinos.

Dabar – laiminga.
 

(Donata)

Kaišiadorys-Madridas-Kaišiadorys

Šiandien negalima tylėti, daina tiesoje tampa laisva, taip didinga tai, kas mums atsitiko, kas atnaujino mūsų širdį.

Bandau sau užduoti keletą klausimų:

1. Kas tave paskatino važiuoti į PJD Madride?

Beveik visus metus vyko pasiruošimas kelionei. Registracijos. Maršrutas. Kelionės nutraukimas ir vėl jos pradėjimas. Nuovargis. Noras ir nenoras. Kiek visko pereita. Ir dėl ko?

Mane visada silpnumo akimirkom paskatindavo važiuoti žinojimas, kad galiu parodyti savo draugams tai, ką pati patyriau 2005 Kelne vykusiose PJD ir tai, kas mano gyvenime vyko po jų. Ir labai skatino Popiežius Benediktas XVI, jo laiškai mums, žinios, skatinimas dalyvauti, skatinimas susitikti, liudyti Kristų visam pasauliui.

2. Kaip apibūdintum renginį?

apie 2 mln. jaunų žmonių susitikimas su Bažnyčios vadovu su misija liudyti vieni kitiem Kristų ir parodyti, kad Bažnyčia gyva, kad ji dar turi ką pasakyti ir ką duoti. Tam, kad tas įvykis, kuris Žemėj atsitiko daugiau nei prieš 2000 metų būtų ir toliau keliamas į viršų, kad tas Faktas, kuris atsitiko būtų vėl ir vėl prikeltas mūsų širdyse. 
Daugybė skirtingų kalbų – bet ir žodžių nereikia tikslui apibūdinti dėl Ko visi suvažiavo. Bažnyčioj yra viena kalba – širdies.

Masės žmonių blaško, bet kai kažkur girdėjau (kažkas Madride sakė, nebepamenu kas) – „jeigu mes šitam triukšme ir masėj žmonių negalim surasti Kristaus, tai kaip jį rasim grįžę į savo namus?“

Daug pasiūlymų, galimybių, koncertų, parodų ir t.t.

3. Kas tau paliko giliausią įspūdį?

Mane visą laiką žavi krikščionių broliškumas. Atvažiuoji pas nepažįstamus žmones, pirmą kartą gyvenime matai – tu jais, o jie tavim pasitiki iki galo. Eina žmonės ir be perstojo tau šypsosi.

Bet pats pačiausias dalykas, kuris mane labai stebina iki šiol, kaip per šitą kelionę, per visą laiką jaučiau Dievo artumą, kaip Jis laikė apkabinęs kvjk ir nepaleido iš savo glėbio – niekas nepasiklydo, niekas nenualpo, nieko neapvogė, nieko neprimušė, ratai svilo, bet nesusvilo į Madridą nuvažiavom ir t.t. :] Kristus tikrai gyvas!

4. Kaip jauteisi visos kelionės metu?

Dar vienas labai stiprus dalykas vyko mano viduje. Dabar galvoju, kaip tiksliausiai tą dalyką nusakyti. Buvo milijonas provokacijų, išbandymų, trukdžių ir pan. bet tarp tos sumaišties, širdy atradau vietą kuri vadinosi – „Aš esu tavo ramybė.“ Kaip sugebėdavau jau kritiniais momentais surasti tą vietą ir eiti toliau. Tikrai šį dalyką patyriau pirmą kartą. Man, kuri esu karštakošė, kantrybės nelabai surasta, bet kaip sugbėjau visus šiuos dalykus surasti savyje, kaip sugebėjau mąstyti, o nesivadovauti esamos padėties jausena (nesakau, kad visą laiką taip ir būdavo, buvo akimirkų, ir kai pasiklysdavau neradusi tos ramybės vietos, bet...)

Ši kelionė davė daug atsakymų, davė daug kelių, davė daug galimybių, davė ir žaizdų bei skaudulių. Labai gerai mūsų draugė Jurgita pasakė, kad ši kelionė buvo – „malonė ir bausmė“, tobuli žodžiai :]

5. Kiti pastebėjimai ir komentarai?

Keli gražūs gražūs dalykai. Tai, kad pirmą kartą buvo daug naujų dalykų. Labai man patiko, kad daug dėmesio buvo skirta liturgijai.

Kryžiaus kelias. Na ir stiprumėlis. Tai ir pirmą kartą PJD istorijoje suorganizuotas dalykas. Buvau stipriai apkabinta Kristaus. Teko draugam jį versti ir tai dar daugiau man davė, nes pati sau garsiai tariau žodžius, kurie giliai kirto į širdį. Kaip Kristus į kančią žvelgė paprastu žvilgsniu. Ir kaip supratau, kad ir aš norėčiau žvelgti į save tokiu žvilgsniu, kokių į mane žiūri Kristus. Ir supratau, kad kuo labiau bėgame nuo tikrovės, tuo mažiau vargo yra mūsų gyvenime, tuo menkiau suvokiame, kas esame. Reikia ištikimybės smūgiams, kuriuos išgyvename.

Ir aišku – Adoracija „Cuatro vientos“ oro uoste. Pasakysiu momentą, kuris labai įstrigo. Popiežius, kuris atvyksta susitikti su beveik 2 mln. jaunų žmonių, juos sveikina ir kviečia eiti tikėjimu, paprastu gestų parodo, kaip reikia tai daryti. Popiežius kreipia žvilgsnį į jaunimą ir kai yra įnešamas Kristus, popiežius nusisuka nuo beveik 2 mln. jaunų žmonių ir atsisuka į vienintelį Kristų. Ir tai man buvo labai stiprus popiežiaus gestas ir supratau, kaip man kasdien reikia atsisukti į Kristų, nusisukti nuo visko ir atsisukti į Jį. O tai, manau, reiškia – atsiversti :]. Ir kokia tyla stojo tame oro uoste. Atrodo tiek žmonių, kurie visą dieną rėkavo, dainavo ir t.t. bet kaip vienintelis Kristus gali taip ateiti tyloje. Atrodo tas 15 min. visa Ispanija sustojo. Nuostabus dalykas. Man tai buvo ženklas, kad Kristus gyvas ir kyla klausimas – „Viešpatie, ką nori, kad čia pažinčiau? “

Ir buvo vis dėlto sunku, buvo daug iššūkių ir išbandymų. Ir... viso to nebūtų, jeigu Kristus nebūtų tapęs kūnu.
 

(Aurelija)

Kartais iš žmonių tenka išgirsti, kad masiniai katalikų renginiai jiems nepatinka. Aš taip niekad nepasakysiu, nes mane jie „veža“, jie yra mūsų tikėjimo atspindys, jie pasiekia nežmonišką, o Dievišką galią, kuri neša mus arčiau Jo. Visa šie titulai neturint jokios abejonės priskiriami Pasaulio Jaunimo Dienoms 2011 Madride. Kuriose Kristaus artumą išgyvenau kartu su 1,5 mln piligrimų iš viso pasaulio. Tik dėl geradarių maldos ir aukos galėjau tai patirti.

Kelionė:

Kelelis tolimas. Net 3400 km. Jei sunku įsivaizduoti koks tai smagumas tereikia lipti į mašiną ir nuo Vilniaus iki Klaipėdos važiuoti apie 10 kartų. Bet tai yra nepalyginama, nes mes važiuodami pamatėm nuostabių dalykų ir sutikom dar nuostabesnių žmonių, kurie mus saugojo, gerbė ir mylėjo.

Viską pradėjom naktiniu žygiu per Lenkiją. Sunku buvo užmigti, nes kelionės pradžioje dar buvau žvalus ir nepratęs miegoti sėdėdamas, kas vėliau tapo privalumu. Sunkiai, riedėdami Lenkijos iškasinėtais, išdraskytais, bet uoliai tvarkomais keliais atvykom iki Kudowa Zdroj parapijos klebono. Nors nei trupučio neįkirtau ką jis šneka, tačiau supratau, kad jis žiauriai kiets klebonas. Puikiai priėmė.

Kitą rytą po Šv. Mišių Kudowa Zdroj bažnyčioje atėjau į akistatą su KVJK ir papasakojau, ką padariau – įstojau į Vilniaus kunigų seminariją. Turbūt tai viena iš priežasčių kodėl man buvo taip gera PJD, kad pasakai žmogui, jog įstojai į seminariją ir nepamatai tos lietuviškos minos ir klausimo „kaip tai?“.

Vėliau per Čekiją su gražiąja sostine Praha šovėm tiesiai į Niurnbergą. Padedami savo ištikimo Gps – Ernesto atvykome ten vėlai ir dešrelės, kurias mums buvo paruošę mus priėmę protestantai, jau buvo gerokai atšalusios. Man tai buvo pirmas toks artimesnis susipažinimas su kitos šakos krikščionimis. Bet pažinti juos artimiau nebuvo laiko. Bet brolių priėmimas mums buvo tikrai puiki dovana ir liudijimas kad krikščionys vieningi.
Toliau į kaimelio Epinac, kuris yra šalia Autun‘o, miškus ieškoti seserų vienuolyno. Prieš tai teko pasigėrėti besileidžiančios saulės šviesoje skęstančiais vynuogynais, įsitaisiusiais kalnų papėdėse. Jei vizualiai būtų galima pamatyti Viešpaties vynuogynus, tai būtent taip jie ir atrodytų. Sesės įspūdingai nustebino, kad net žandikaulį teko nuo žemės pasikelti. Maisto turėjom daug. Apsčiai jo turėjom. Taip sesės paglostė ir mūsų širdis ir skrandžius. Važiuojant Prancūzija įstrigo mažų miestelių ir kaimelių specifinis tų kraštų architektūros stilius.

Priešakyje pažadėtoji žemė – Irunas. Taip ir nesupratau kada kirtome sieną, bet žiūrint kaip Ernestas skaičiuoja paskutinius kilometrus buvo gera. Žinant, kad Dievas mus globojo ir vedė visą tą kelią. Apėmė euforija, turbūt pirmą kartą gyvenime. Gal vien dėl to, kad pamatėme Atlantą. Autobusiukuose prasidėjo liaudies dainos ir šokiai. O šoko net ir mūsų ratai.

Mūsų jau laukė šeimos. Viena po kitos jos susirinko savo sūnus ir dukras. Žinoma, paskutinis su Kęstu likau aš. Kęstas jau iš anksto pirštu buvo parodęs mūsų šeimą nes iš facebook atpažino mūsų „mamą“.

Šeima:

Kiekvienas apie savo šeimą turėjo, kažką įdomaus. Kažkokį bruožą priklausantį tik jų šeimai, tokį kaip ir titulą. Pas vienus turtingi linksmi seneliai, pas kitus energinga 82 metų poniutė ir panašiai. Tokį titulą turėjo ir mano šeima – 11 vaikų. Tai buvo tikra bomba. Taip pat jie ir atrodė, kaip bomba, atominė. Laksto, karias, lipa, lenda, rėkia, dainuoja, tampo, tąso, ploja...Pagarba tėveliams, nes šeima nuostabi. Tarp kitko mamytė laukėsi dvylikto - mergaitės. Tarp kitko ji jau gimė Rugsėjo 12 dieną. Kitą dieną ir aš su Kęstučiu jau pamačiau jų dukrytę. Mums atsiuntė nuotraukas. Linksma, kad ir mes galim su jais tuo pasidžiaugti.

Tai, kad mūsų šeimoje sunkiai susišnekėjome anglų kalba buvo ne kliūtis. Ženklais, gestais visada galėjome pagyvinti pokalbį. Šeima mumis labai domėjosi. Atradome ir bendrų dalykų. Buvo nerealu tai, kad jie turėdami 12 vaikų priėmė ir mus į savo namus ir saugojo, bei rūpinosi kaip savo sūnumis.

San Sebastian vyskupija:

Šauniausia dalis kai susirinko visos vyskupijos PJD dalyviai į Šventojo Ignaco Lojolos gimtinę. Pasaka. Pamačiau vietas, kuriose užaugo mano autoritetas, kur jis atsivertė, kur meldėsi. Kai stojau į seminariją buvau paklaustas, kuris šventasis labiausiai paveikė mano tikėjimą – Šv. Ignacas.

Lojoloje kun. Laurynas pasiūlė susipažinti su seminaristu iš Kanados. Tai bene vienintelis žmogus iš kitos šalies su kuriuo susipažinau savo piligrimystėje. Pasidalinome patirtimi, kurią išgyvenome. Stiprybės, tai man suteikė stiprybės. Apsikeitėm kontaktais, bus linksma.

Madridas:

Septynios dienos. Šešias dienas šventėme, septintą ilsėjomės.
Visa Piligrimystė visu greičiu pradėjo kilti į kulminaciją. Vargais negalais vos traukiančiais pavargusiai wolksvagen arkliais atkakome į sostinę Madridą. Važiuojant iki jo palaipsniui kilo temperatūra, todėl mieste jau alsavome karščiu.

Apsigyvenome mokykloje su Prancūzais, Angoliečiais. Dar turėjome draugų iš kitų egzotišku šalių, bet jau net neatsimenu iš kokių.

Pirmąją dieną nuvykome į konferenciją apie Jono Pauliaus II „Kūno teologiją“. Neįsivaizduoju kiek ten buvo Popiežiaus minčių, kažkaip atrodo labai nedaug, bet tas amerikietiškas stilius giliai įtraukė. Įstrigo vieta kai vyrukas pasakojo apie kunigystės pašaukimą. Keista?

Vėliau jau nebeatsimenu chronologijos. Tris dienas iš eilės Šv. Kristinos parapijos bažnyčioje turėjome bendrą laiką su visais Lietuviais. Bendros katechezės sunkiai ėjosi, nes nuovargis davė savo. Visomis jėgomis stengdavausi nepasiduoti jam. Dalinai pavyko.
Atmosfera bažnyčioje pasakiška. Tokios norėčiau kiekvieną sekmadienį. Visa bažnyčia pilna Dievo vaikų šlovina, meldžiasi. Visi Ištroškę Dievo. Pasaka.

Labiausiai įsimintina trečioji diena, kai KVJK tapo atsakinga už šlovinimą. Labiau džiaugiuosi, kad sugebėjome iškelti į viešuma pjd lietuvišką himno variantą. Dėl to buvau laimingas. Ir tai, kad mes visi kaip vienas šlovinome ir dar sugebėjome atlaikyti lietuvių bangas, kurios kursavo pro šalia esančias duris buvo kieta. Po šlovinimo buvau labiau sukaitęs nei po geros treniruotės. Va čia tai pašlovinom. O po to nutraukėm kadrą su jauniausiais vyskupais – Gintaru Grušu ir Arūnu Poniškaičiu.

Dar kartą pamačiau brolį Stan Fortūną. Kaip visada jo katalikišką repą užskaitau. Tik šį kartą jis man pasirodė šiek tiek melancholiškas ir ne toks siautulingas kaip aną kartą Vilniuje. Žinoma prieš tai foto su juo.

Madride pirmieji nesutarimai. Pavargome būdami su savais. Bet įgrisome draugiškai. Erzuliai kilo dėl to, kad mūsų skrandžiai priima skirtingus patiekalus, o valgymo vietų pasirinkimas toks didelis, kad kiekvienas galėjo pasirinkti kitokią vietą.
Lauktasis Popiežiaus sutikimas. Fainas mūsų visų ganytojas. Atrodo toks šiltas. Kaip Kęstas sakė toks paprastas kaip ir kiekvienas iš mūsų. Nepamačius visada galvojau apie jį kaip apie didį, galingą ir tokį kilmingą žmogų. Ir tai ką pamačiau mane mielai nustebino.
Kulminacija Keturių Vėjų oro uoste truputį pranoko lūkesčius. Akys išsprogo kai pamačiau tik mažą dalelę Dievo karalystės. Tik šiek tiek sunku buvo visoje masėje dalyvauti bendroje maldoje. Tačiau tai nesvarbu. Žinant, kas vyksta už kilometro esančioje scenoje. Bendra malda su Bendiktu. Dėl to jokios audros nebuvo baisios. O Lauryno šou joms suteikė žavesio.

Atgal:

Kitą dieną viskas artėjo į pabaigą. Popiežiaus palaimintas supratau, kad skelbti tai kas įvyko ten bus sunku, nes skelbti tai kas ten įvyko neužtenka tik paprasto pasakojimo.
Grįždami namo vietoje Niurnbergo nakvojome šalia Dresdeno. Ten fantastiškas klebonas mumis taip pasirūpino. Pats vienas surengė pusryčius. Ir labai norėjo su mumis dalintis bendryste, taigi net sugalvojo su Laurynu Eucharistiją aukoti lotyniškai. Viskas baigės gerai. Vėliau Lenkijoje gan keistas vienuolynas, kur vienuolės be abitų. Bet jau ten galėjome užuosti Lietuvą.
Kitą dieną Lietuva. Su dainom, šokiais ir džiaugsmu.

Reziumė:

Noriu tai patirti dar kartą. Ir prižadu, kad į Rio De Janeiro stengsiuosi nuvykti, nes tai yra tikra Dievo fiesta. Esu labai dėkingas žmonėms, kurie prisidėjo, kad ši piligrimystė būtų tokia beprotiškai fantastiška. Vis dar galvoju ar supratau ir vykdau PJD temą – „Tvirti tikėjimu“. Tai ateis truputį vėliau. Bet galvoju, žmonės sakantys, kad tokia kelionė per sunki ir antrą kartą tam nesiryžtų, temos tikrai nepagavo. Per visus sunkumus mes, kurie priėmėme Benedikto raginimą Šaknytis Kristuje ir tvirtėti Jame, užaugome.

Ačiū, Dieve! Amen!
 

(Irmantas)

Visus mokslo metus KVJK ruošėsi piligrimystei į PJD – Madridą.

Prieš pasidalindamas piligrimystės įžvalgomis, pirmiausia dėkoju visiems kvjk’iečiams, KVJK draugams, geradariams, kurie malda ir auka prisidėjote prie šios piligrimystės įgyvendinimo. Be jūsų ši kelionė būtų sunkiai įvykusi, todėl prašau jums Dievo palaimos ir esant galimybei visada prisimenu ir meldžiuosi maldoje ir Šv. Mišių aukoje už jūsų atviras ir geras, Dievo meilės sotinamas širdis.

Visus metus svarstėme ir ieškojome būdų kaip šią kelionę įgyvendinti. Džiaugsmas apima prisimenant, dar ne taip senai, vykusius šlovinimus, koncertus ir įvairias muges, kuriose dalinomės giesmių malda, dovanomis – talentais dainuoti, groti ir mažyčiais rankdarbiais, tuo parodydami, kuo gyvename ir kaip esame.

Piligrimystės pradžią asmeniškai pajutau pasiruošimo į PJD stovykloje, kai visi nagrinėjome pop. Benedikto XVI laišką (skirtą jaunimui vysiančiam į PJD) ir jame esančių minčių pagalba svarstėme apie PJD. Šioje stovykloje skonėjausi kvjk’iečių dėmesiu vienas kitam ir nuoširdžiu bendravimu. Tąsyk mąsčiau - ar tai nebus bendruomenės pradžios ženklai :). 
Pasiruošime į šią kelionę buvome išbandyti įvairiuose pasiruošimo kelionėn dalykuose. Pradedant transportu, kelionės maršrutu ir baigiant lagamino dydžiu :). Visos situacijos, Dievui globojant, brandino ir suteikė galimybę mums, o ypač atsakingiesiems, tobulėti. 
Rugpjūčio 7 d. kvjk’iečiams, tėvams ir draugams išlydint pradėjome kelionę. Šis išlydėjimas mane sustiprino pasitikėti, kad už mus meldžiasi ir džiaugiasi likusios šeimos, komandos nariai ir draugai. Jų žvilgsnis mums nutolstant kelyje - tai man palaiminimas, kad visa širdimi jie su mumis.

Pirmoji sustojimo piligrimystėje vieta - Čenstakava, garsėjanti stebuklingu Švč. M. Marijos paveikslu. Ten šventėme Eucharistiją, asmeniškai atnešėme maldose savo džiaugsmus ir išbandymus, pavesdami Marijos globai. Tęsėme kelionę link nakvynės vietos - Kudowa Zdroj parapijos, kur buvome šiltai priimti, kaip tikri svečiai apgyvendinti. Kitos dienos rytą po Šv. Mišių, Dievas KVJK padovanojo dovaną - turime Viešpaties pašauktąjį į kunigystės kelią. Širdy džiūgavau ir dėkojau Dievui, kad Jis toks dosnus apdovanojęs mus Justės ir Dariaus santuoka ir pažadino Irmanto širdį plakti tik Jam. Visi su džiaugsmu apkabino drąsiai atsiliepusįjį, laimino ir plojo Dievui dėkodami.

Suremontavus autobusėlio svylantį ratą ir padėkojus parapijai už svetingumą, keliavome toliau į Čekijos sostinę - Praha, kur turėjome laiko pavaikščioti po miestą ir pasiklausyti Donatos ir Audronės pasakojimų apie miesto kraštovaizdį. Vėliau keliavome į nakvynės vietą Niurnmbergą – Vokietijoje. Nors pats važiavimas piligrimystėje ir nelabai patogus, bet pilnas bendros maldos, dainų, žaidimų. Vokietijoje mus priėmė pastorius, vaišino tradicinėmis dešrelėmis. Pagaliau nakties poilsis :) - matyt svajonė, kuri neaplenkė nei vieno piligrimo, kai gali ištiesti kojas ir be rūpesčių per sekundę atsijungti – užmigti. 
Kitą dieną keliavome į Prancūziją Autun’o miestelį pas Betliejaus seseris. Kelionėje kalnuose, tarp vynuogynų atsiminiau Šv. Rašto ištrauką apie vynmedį - Jėzų ir mus, to vynmedžio šakeles. Dievas Tėvas - vynininkas, kuris prižiūri, apvalo šakeles, kad jos duotų gerų vaisių. Pirmą kartą pamačiau, kiek reik įdėti vynininkui kantrybės, triūso ir meilės, kad vynuogynas brandintų gerą derlių. Kitaip sakant, kad mes būtume vaisingi tikėjime, Dievas mylėdamas mus rūpestingai brandina.

Neilgai paklaidžiojus miškuose, atradome vienuolyną, kur mūsų laukė sesės ir karališka puota - kepti pyragai, pelėsiniai sūriai, vytintas kumpis ir daugelis kitų gėrybių, papuoštų žalumynais ir gėlėmis. Vienuolynas senas, senovinių plytų mūrytas, šiek tiek panašus į Paparčių vienuolyną, bent jau vienuolėmis, kurios visą laiką šypsojosi ir su meilę patarnavo. Paskutiniąją kelionės dieną link Ispanijos, vienuolės išlydėdamos už mus meldėsi lietuviškai giedodamos -„Šventas“, mat kelios, matyt, yra buvusios Paparčiuose.
Atvykus į Ispaniją, Irun’o miestelį, pirmą kartą pamačiau Atlanto vandenyną ir maniau sau: „ va čia tai kūryba, tik Dievas geba taip kurti“. Irun’e mus pasitiko šeimos. Patekau į „Opus Dei“ pasiturinčią šeimynėlę, gyvenau su Eginu, Gintu ir Andriumi. Su šeimininkais kalbėjomės italų – ispanų ir anglų kalbomis, kitaip sakant – miksas. Gyvenau ir jaučiausi kaip šeimos narys, kuriuo šeimininkė kaip kunigu labai didžiavosi, gal kartais ir per daug :). Kaip piligrimai dalyvavome paruoštoje parapijos programoje, susipažinome su miesteliu ir įžymiomis religinėmis vietomis, kaip pvz. Šv. Ignaco Lojolos atsivertimo ir mąstymų vietos ir t.t. Kartu su šeimomis aplankėme jiems svarbias jų krašto vietoves. Gera širdy buvo matyti, kaip ispanai, mūsų broliai ir seserys Kristuje, pasiruošė PJD - tiek parapijoje, tiek vyskupijos centre San Sebastiane, tiek ir Madride, kur susirinko viso pasaulio jaunos širdys dalintis ir liudyti Dievo meilę. Ar kelionės nakvynės vietose, ar gyvendamas šeimoje, jaučiau, kad esu priimtas kaip lygiavertis, tikėjimo brolis, be išskaičiavimų ir jokių sąlygų. 

Madride teko gyventi mokykloje, naktį - 32, dieną - 45 laipsniai karščio. Mokykloje patiko stebėti kitas grupes, kai jie melsdavosi, kokios švelnios ir gylyn vedančios jų maldos. Bažnyčios vienumas pasireiškė, kai giesmių melodija vienoda tik kiekvieni savom kalbom giedojo. Dalyvaujant kūno teologijos katechezėje supratau, kad jaunimui ne šiaip sau kaip gyventi ir kaip elgtis su savo kūnu, jiems tikrai rūpi, kad jų dvasinė siela ir kūnas būtų vienybėje pagal Dievo planą. Ypatingai jaučiau Šv. Dvasios dvelkimą, kai susitikdavome visi lietuviai į vieną bažnyčią klausytis vyskupų Gintaro ir Arūno katechezių, liudijimų, melstis giesme, švęsti susitaikinimą su Viešpačių ir Eucharistijos. Tąsyk KVJK tarnavo šlovindama, tąsyk ji lyg būtų grįžusi į dienas kai subrendo šlovinimui kaip maldai. Džiaugiuosi, kad Šv. Dvasia maitino tuos, kurie šaukėsi Dievo atvira ir kartais paklydusia širdimi. Visos maldos su popiežiumi Benediktu XVI paliko man gilią patirtį, kurioje matyti, kaip giliai ir artimai popiežius bendrauja su Dievu. Tos išsakytos mintys pamoksle, vigilijoje, Šv. Kryžiaus kelio apmąstymuose byloja, kaip artimai Viešpats kviečiasi mylimą kūrinį išgyventi išganymo istoriją, į kokį artimą ryšį Dievas kviečiasi mylimiausią kūrinį.

KVJK šį kelionė buvo ir piligrimystė ir išbandymų metas, nes 17 narių turėjo kartu praleisti 20 dienų. Supratau kaip lengva mylėti brolį ar sesę , kurie yra toli, bet kaip sunku priimti kitą šalia esantį, kaip kitokį. Priimti kitus ir kartu bręsti link bendruomenės yra tikrai nemažas ir kiekvieno asmeninių pastangų reikalaujantis laikas. Visą kelionę prašiau Dievo vienybės mums, kad mirtume savyje ir atgytume vienas kitam, kad būtume ne aš, o mes Viešpatyje.

 Po bendrų Šv. Mišių su popiežiumi grįžtame į mokyklą ilsėtis. Svajojame tiek nedaug - apie lauko dušą ir apie erdvų poilsį ant kietų grindų :). Tąsyk supratau, kad kvjk’iečių tarpe įtampa išblėso, nes išorinis tikslas dalyvauti PJD - įgyvendintas, o mintyse kelias link namų – autonomija nuo grupės. 

Grįžome į Prancūzijos pasienio miestelį , kur mūsų laukė gaivinantis oras ir vandenynas. Žavėjo vandens sūrumas, skaidrumas, bangos ir jo platybės. Vakare grįžome į Irun’o miestelį (Ispanija) į šeimas, kuriose prieš Madridą gyvenome. Kaip visada buvome pamaitinti ir apgyvendinti, jautėmės kaip tikri šeimos nariai. Kitą dieną atsisveikinę su šeimomis, su meilę buvome išlydėti į didžiąją kelionę link tėvynės.

Atvykę į Autun’ą (Prancūzija) jau gerai žinojome, kur tiksliai yra tas pats vienuolynas, kuriame prieš gerą savaitę buvome nakvoję. Kaip tąsyk, taip ir dabar mus priėmė ir suteikė stogą virš galvos. Šventėme Šv. Mišias ir karališkai pavakarieniavę ėjome ilsėtis.
Kitos dienos ankstų rytą išvykome link Dresdeno (Vokietija), kur mus nakvoti priėmė kunigas. Ten mūsų laukė vakarienė – vokiška tiršta sriuba, troškinti kopūstai su burokais ir bulvių kukuliai :). Ankstų ryta ėjau praustis, mačiau kaip kunigas pats gamino mūsų grupei pusryčius. Su kokia meile ir atsidavimu jis tai darė. Pasiprašęs padėti buvau mandagiai nukreiptas link prausyklos. Asmeniškai, teko patirti ir baimės – pirmą kartą aukojau Šv.Mišias lotynų kalba. Pasirodo mokėti - tai dar nėra gebėti ar praktiškai įgyvendinti. 

Padėkoję už svetingumą, išvykome link Varšuvos (Lenkija). Kelionėje atgal jautėsi ilgesys tėvynės, namų, kartais pasigirsdavo svarstymai: „gal nemiegam Varšuvoj, keliaukim nakčia namo?“, bet nuovargis tikrai darė savo. Įpusėję dienos kelionėje, sustojome papietauti, sutikome lietuvį, kuris kvjk’iečių sprendimu buvo priimtas į mūsų gretas kelionėje. Dėl to labai džiaugiausi, kad nors ir skausmingai, bet KVJK mokosi ir be vadovų priimti sprendimą ir jo laikytis. Varšuvoje nakvojome vienuolyne, kur sesės mus apgyvendino. Ryte įsidėmėjau vienuolės mums skirtus žodžius, palaiminimą ir Rožinio maldą, kurią jį skyrė mūsų saugiam grįžimui mano.

Atvykus į tėviškę ir užėjus į degalinę, pardavėja manęs paklausė:“ ar viskas gerai?“, aš atsakiau: „ kaip gera girtėti pardavėja, kalbančią lietuviškai“, ji tik nusišypsojo :), aš mintyse galvojau sau, kokie gražūs ir paprasti stebuklai vyksta mūsų gyvenime, kuriuos mes priimame, kaip natūralius dalykus.

Kaišiadoryse mus pasitiko šeimos, kvjk’iečiai ir draugai. Koks ilgesys išgyventas, to asmens, prie kurio kasdien esi pripratęs. Tąsyk supratau vienuolės maldos intencijos būtinumą ir taiklumą, nes tik atvykus pradėjo leisti autobusėlio ratas, pasirodo nedaug buvo belikę iki sprogimo.

Bendroje maldoje ir mintyse dėkojau Dievui už visas patirtis kelionėje - už džiaugsmą ir išbandymus, už komandos tylą ir dalinimąsi, už Jo vedimą ir ištikimybę, mums Jo vaikams. Šios kelionės dėka Dievas mus - kvjk’iečius žadina atvirai dalintis, kuo gyvename ir kaip, žadina keisti ir keistis, kad vis labiau atpažinę Jo valią galėtume augti ir stiprėti tikėjime.

( Laurynas)