Pailsėsim kai numirsim. Ar tikrai?

Visos tautos ir visos religijos, nors ir labai skirtingai, kalba apie išliksiančią pomirtinę žmogaus būseną. Mintis apie visišką asmenybės išnykimą kartu su kūniška mirtimi pasitaiko itin retai.

Jei ieškotume pavyzdžių ikikrikščioniškos religinės sąmonės istorijoje, rastume begalę mirties sampratų. Tačiau reikia iškart pasakyti, kad mokymas apie mirtį, kurį mums teikia krikščionybė, anksčiau niekada ir niekur nebuvo sutinkamas.

-x-x-x-

Tai ką gi apie mirtį kalbėjo mūsų tolimi protėviai?

Labai įdomūs yra egiptiečių religiniai aiškinimai. Jau „Mirusiųjų knygoje“, parašytoje apie 2000 m. prieš Kristų, randame pamąstymų, maldingų kreipimųsi į dievus su klausimais, kas laukia sielos ten, anapus. Dažnai siela verkia, maldauja dievų ir kitų dvasių nepalikti jos toje būsenoje, kur jos laukia nauji sunkūs smūgiai ir kentėjimai, daug baisesni nei pati mirtis.

Nes štai kokį baisų nuosprendį skelbia dievas Horas nuteistiesiems:

Rūstūs kalavijai nukauna jūsų kūnus, jūsų sielos išsikvepia, jūsų šešėliai – sutrypiami, o jūsų galvos – sukapojamos. Nebeprisikelsite! (...) Nebepasikelsite, nes pakliuvote į savo pačių duobes! Nebepabėgsite, neišsisuksite! Priešais jus – ugninė gyvatė, „Ta–Kuri–Sudegina–Milijonus“! (...) Jos (deivės su peiliais) išskers jus, susidoros su jumis! Niekados daugiau nebepamatys jūsų tie, kas žemėje gyvena!

Bet, pasak šios knygos, siela gali ištrūkti ir netgi tapti dievybe.

-x-x-x-

Kažką panašaus skaitome ir Tibeto „Mirusiųjų knygoje“, kurios kilmė yra žymiai vėlesnė – ji buvo užrašyta apytiksliai VIII mūsų eros amžiuje. Čia matome kitus motyvus, įkvėptus budistinio, jei dar tiksliau – brahmaniškai induistinio mokymo. Mirtis laikoma laipteliu sielos vystymęsi, arba nykime, išreiškiamu atitinkamos formos reinkarnacija.

Viena budistinė sakmė sako, kad Buda persikūnijo 215 kartų ir prieš patirdamas nušvitimą, kuo tik nėra buvęs (aišku, išskyrus moterį). Čia taip pat paslėpta savotiško išsigelbjimo nuo mirties idėja, nors ir ne mitologinė, kaip egiptiečių. Persikūnijimo idėją beveik be pakeitimų pasisavino ir teosofija.

-x-x-x-

Įdomių faktų randame graikų mitologijoje ir religijoje. Senovės graikai pomirtinę būseną suprato kaip vaiduoklišką, nerealų, nepalyginamai blogesnį būvį už gyvenimą žemėje. Pavyzdžiui Homero „Odisėjuje“ išraiškingai nupiešta žmogaus būklė Hado karalystėje. Štai kaip dievams beveik lygus Achilas skundžiasi Odisėjui:

O, Odisėjau, paguosti prieš mirtį manęs nesistenki;
Geriau jau norėčiau padieniu darbuotis, bet gyvas išlikti, 
Vargšui artojui kasdieninę duoną pelnyti padėčiau
Užuot tarp bedvasių karaliumi būčiau numiręs.

Dar įdomesnė pomirtinė Heraklio – didžiojo senovės Graikijos mitologijos herojaus – būsena. Jam pačiam būnant Olimpe, dievų šventėje, jo drebantis šešėlis, ištempęs lanką, lankosi Hado karalystėje. Tuo pat metu – skirtinguose poliuose. Ši netikėta Homero mintis yra vienas iš jo originalios eschatologinės koncepcijos elementų.

Apie ką kalba šios nuostabios fantazijos? Iš vienos pusės, kad senovės graikai giliai jautė ano pasaulio realumą ir žmogaus sielos nesunaikinamumą, tikėjo, kad yra pomirtinė būsena. Iš kitos – visai nežinodami, kokia ji yra, kurdavo mįsles, įsivaizdavimus, nuostabiausius mitus, bandydami kaip nors spręsti šitą problemą. Ir, reikia pripažinti, kai kurie iš jų ne tik kad įdomūs, bet gan giliai išreiškia pomirtinio gyvenimo idėją. Tereikia prisiminti Sizifo akmenį, Tantalo miltus ir kt.

-x-x-x-

Tokį patį vaizdą galime matyti ir kitose ikikrikščioniškose religijose: intuityvi nemirtingumo nuojauta ir kai kurie tai patvirtinantys faktai (mirusiųjų pasirodymai, jų tikslios pranašystės ir perspėjimai ir t.t.), bet čia pat – visiškas rūkas anapusinio pasaulio įsivaizdavime. Ir taip – metų metais žmonijos istorijoje.

Netgi Senajame Testamente iki Pranašų knygos rasime pasakojimų, kad žmogaus siela po mirties užmiega, o kartais ir numiršta. Tai yra, visas žmogus, ne tik kūnas, po mirties pavirsta į dulkes. Ir tik didieji pranašai pradeda kalbėti apie sielos nemirtingumą, kad ji neužmiega ir niekur nedingsta, bet jaučia kentėjimus arba džiaugsmą priklausomai nuo žmogaus žemiškojo gyvenimo. Pranašai netgi kalba apie visuotinį prisikėlimą ir tai yra daugiausia, ką žmogus pajėgė suprasti iki krikščionybės.
 

Paruošė dulkė pagal: А.И.Осипов, Посмерная жизнь души.
Autorius yra Maskvos Dvasinės Akademijos ir Seminarijos profesorius.