Pirmas › Tekstai

Neimk Dievo malonės veltui

dulkė 2010.07.02, 19:44

Tai - trumpa ištraukėlė iš daugeliui jau pažįstamo tėvo Raniero Cantalamessa knygos “Marija – Bažnyčios veidrodis”. Tikiuosi, kad šįkart pasirodę griežtesni jo žodžiai jus tik paskatins pasiieškoti šios knygos knygynų lentynose.

 

                                                            *  *  *

Prisimenu klausimą, kurį jauna akla žydė Claudelio dramoje uždavė krikščioniui, turinčiam dvigubą – akių ir tikėjimo – šviesą: „Bet jūs, kurie matote, ką darote su šviesa?“
 
Šv. Paulius rašė: „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui“ (2 Kor 6 ). Iš tiesų galima imti Dievo malonę „veltui“, tai yra ją prapuldyti, ir tai baisu. (...)
 
Ir apaštalo laikais buvo tokių, kurie manė galį gyventi vienu metu ir malonėje, ir nuodėmėje. Jiems jis sako: „Ką gi sakysime? Gal mums palikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Nieku būdu!“ Ir toliau: „Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje?! Nieku būdu!“ (Rom 6,1-2. 15). Tai būtų absurdiška, kitaip sakant, pasibaisėtina, nes reikštų atsiliepti į malonę nedėkingumu, reikštų norą suderinti gyvenimą ir mirtį. (...)
 
Sąmoningai gyventi be Dievo malonės reiškia būti mirusiems antrąja mirtimi ir, deja, kiek daug lavonų vaikštinėja mūsų gatvėse ir aikštėse! Kartais jie atrodo kaip jaunystės ir gyvybingumo įsikūnijimas, bet yra mirę! Vienas žinomas ateistas, kartą paklaustas, ką jautė sąžinės gilumoje, priartėjęs prie gyvenimo pabaigos, atsakė: „Visą gyvenimą jaučiau keistą jausmą, kurį išgyvena keleivis be bilieto“. (...)
 
Todėl turime sveikai bijoti atsakomybės, kurią mumyse kuria Dievo malonė. Ne tik ją saugoti, bet ir puoselėti, brandinti, nes juk galima „augti malone“ – taip pasakyta apie Jėzų. Taręs: „Dievo malone esu, kas esu“, šv. Paulius priduria: „Ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15,10).

 

Žymės:

Komentarai

ille portretas
Užrašė ille - 2010.07.08, 10:13.

 „Visą gyvenimą jaučiau keistą jausmą, kurį išgyvena keleivis be bilieto“. (...)

šitą atsimenu (nes buvau pametus bilietą:) 

Kelionės pilnatvė .. m, parašyti visą istoriją būtų labai ilga, tiesiog jei imi sekti įvykius ir atpažinti Draugo žingsnius šalia, o vaikyti, kaip stebuklinga (kažkur skaičiau, kad stebuklas tai proto permaina, kuri padeda tuos pačius dalykus matyti kitoje šviesoje). Aha, šita kelionė veda į aiškumą, skaidrumą, į Tiesą.

Jis yra Kelias, Jis Ganytojas, Amžinybės švyturys,

"o mes Jo tauta, Jo žmonės,  Jo ganyklos avys", mūsų paskirtis - keltis ir eiti. :) nes .. Tu esi ir yra Kelias.

dulkė portretas
Užrašė dulkė - 2010.07.08, 10:37.

:) ta malonė, kuri buvo suteikta mums pirmiausiai - tai mūsų pačių gyvenimas, bilietas gyvenimo kelionei. Neprapuldyti nuosavo gyvenimo, neprarasti jo. Arba, jei kalbant kelionės įvaizdžiu remiantis, nevažiuot priešinga kryptimi (:

Ekskursiniu traukiniu važiuoja vyriškis. Kiekvienoje stotelėje jis iškiša pro langą galvą, perskaito vietos pavadinimą ir atsidūsta. Po ketvirtos ar penktos stoties susirūpinęs jo kaimynas klausia: "Kas jums atsitiko? Jūs taip baisiai dūsaujate." "Iš tikrųjų, aš turėčiau išlipti, - sako vyriškis, - nes jau seniai važiuoju ne ta kryptimi, bet čia, viduje, taip maloniai šilta..."

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4