Šiandien atradau n.e.r.e.a.l.ų. straipsnį "bernardinuose" :) Skaitydamas mąsčiau apie tai kaip autorius taikliai ir tiesiog "nuo pašaknų" aptaria šiandienio komentavimo internete problemas bei džiaugsmus. Taipogi - kokios brandžios šios mintys, jei galvojame apie šiandienį dialogą su ateistais. O po to pasižiūrėjau į parašymo datą ir išsižiojau...
Mes ir Jie
Alfonsas Sušinskas
Kas esame tie mes ir kas yra tie jie? Tie mes esame kurios nors vienos ideologijos ir vienos organizacijos žmonės, o tie jie yra visi tie, kurie turi kitokią, skirtingą ideologiją negu mes, kurie priklauso kitokioms organizacijoms ir savo širdimi bei protu nepriklauso mums.
Nors mes skiriamės nuo jų savo siekiais, tikslais ir organizacine santvarka, tačiau tarp mūsų ir jų turi stovėti dvasinis tiltas, kuriuo nesistumdydami galėtumėte keliauti kiekvienas savo keliu: tas būtinasis tiltas yra sugyvenimo dvasia.
Idealizmas ir tvirtas savųjų idėjų laikymasis yra labai puošni dvasinė žmogaus vertybė. Tačiau jei idealistas mano, kad kitokių idėjų žmonės yra mažiau verti ir menkesni už jį tik todėl, kad jų siekiai bei idealai yra kitokie, tai jis jau patampa idėjiniu fariziejumi bei fanatiku. Šitoks žmogus kaip reikiant nesupranta savo idealų, ir šitokiu idėjiniu farizieizmu jis pažemina bei išniekina juos.
Idėjiniai fanatikai bei fariziejai neretai užkuria tokias rietenas ir kovas, kad iš jų kilniųjų idealų nebelieka nė pėdsako...
Idėjinės tarpusavio rietenos bei pjautynės rodo idėjinį lėkštumą, siaurumą ir nesubrendimą. Skirtingų pažiūrų žmonės tarp savęs nesugyvena tik tokie, kurie yra savanaudžiai, neišsiauklėję ir dvasiniai trumparegiai.
Pačios idėjos, ir skirtingos būdamos, nesirieja tarp savęs: tik žmonės pjaunasi ir riejasi. Ne idėjos padaro žmones agresyvius, bet žmonės padaro idėjas agresyvias; ir dažniausiai ne idealai sukompromituoja žmones, bet žmonės sukompromituoja idealus.
Gražus ir darnus turinčiųjų skirtingas pažiūras tarpusavio sugyvenimas nereiškia savųjų pažiūrų atsisakymo ar jų paniekinimo: toks sugyvenimas parodo gilų idėjinį subrendimą ir kilnų charakterį.
Neretai pasitaiko, kad vienokių pažiūrų žmogus siekia paniekinti ir už save žemesnį laikyti kitokių pažiūrų žmogų. Šitoks elgesys pirmiausia paniekina patį niekintoją.
Idėjų aiškumas, didingumas, logiškumas, teisingumas bei kilnumas ir paties idealisto garbingumas daugiausia paveikia kitokių pažiūrų žmogų: jį sudomina arba net ir patraukia.
Dažnai skaudžiai klystama pamirštant, kad kiekvienam žmogui savi idealai bei savos idėjos yra didžiai brangūs dalykai: jie yra jo asmenybės dalis. Paniekinant jo idealus ir idėjas, jis pats jaučiasi tuo paniekintas ir pažemintas.
Nors žmonių idėjos bei idealai ir skirtingi būna, tačiau žmonės savo žmogiškąja prigimtimi yra vienodi, ir juos labai daug bendrų dalykų vienija bei jungia. Skirtingoms idėjoms darnią vietą gyvenime duoda tik kultūringi žmonės. Idėjinių skirtumų buvo, yra ir bus. Tai yra visai normalus reiškinys. Kai žmogus parodo gražų sugyvenimą idėjiniuose skirtumuose, tada jo žmogiškumas sušvinta labai patrauklia šviesa. Nekultūringos idėjinės rietenos paprastai niekam iš savo dalyvių nesuteikia garbės: visi idėjiniai peštukai apipešiotomis plunksnomis iš jų išeina...
Jei idėjinio sugyvenimo reikalu konkrečiai liesime save, lietuvius, pamatysime gana liūdną vaizdą. Mūsų skirtingas idėjinis gyvenimas spaudoje ir šiaip įvairiose kitose srityse neretai pasireiškia tokia nekultūringa forma, jog bjauriau nė nereikia...
Juo kilnesnės ir didingesnės idėjos, juo kilniau ir žmoniškiau turėtų jas gyvenime reprezentuoti jų atstovai ir juo garbingesni jie turėtų būti su kitokių pažiūrų žmonėmis.
Nors ir yra skirtingų idėjų bei idealų, tačiau žmonės turėtų sugebėti būti vieni kitiems draugiški ir turėtų stengtis surasti bendrą kalbą, atstovaudami kad ir skirtingiausioms idėjoms.
Argi ne visi žmonės yra to paties Dangiškojo Tėvo vaikai, nors ir skirtingais vardais besivadiną? Argi mes, lietuviai, ne to paties tikslo siekiame: Lietuvos laisvės ir kultūringo, laisvo gyvenimo?...
straipsnis paskelbtas žurnale "Ateitis", 1956 m. Nr.3
tekstas paimtas iš svetainės bernardinai.lt
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
O, super straipsnis! Teisingi žodžiai. Abiems pusėms. Mes ir Jie - na, niekaip negalim būti atskirai. Esam vienas kūnas, ir, kad jis judėtų, reikia dviejų kojų - kairės ir dešinės, ir suderintų, priedo :)
Ir visdėlto, pirmiausia turim pasižiūrėt kaip mes, krikščionys, tarp savęs esame. Pamenu, kvietėm žmones į alfa kursą, maniau sau: kam kviesti vis tuos pačius bažnyčios žmones, reiktų gatvėj pasirankiot :) bet kai vis dėlto atėjo tie patys, daug kartų matyti, įsitikinau, kad jie vis dar alksta ir vis dar yra minioje. Man atrodo nemokame kalbėt su netikinčiais todėl, kad dar patys nesame Dvasioje ir patys nesame dar Jėzaus mokiniai. Įkeliu ta proga 1Kor 12:
Palyginimas apie kūną ir jo narius
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.
Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“. Priešingai, tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai.
Kai būsime visi kaip vienas, mylėsime vieni kitus, tai ir žodžių nereiks įtikinėjimui.
negaliu pamiršti šito straipsnio. pasidarė įdomu, koks buvo žmogus, parašęs tokius dalykus gūdžiu sovietmečiu. paguglinau.
Na žinoma - sėdėjo prie bolševikų kalėjime, kad nesušaudytų, pabėgo į vakarus. O įdomiausi dalykai vyksta dabar, štai: "...parašė apybraižą „Gyvenimas mirtyje“, kurios net šiais Nepriklausomybės laikais niekas neišdrįsta išspausdinti. V. Kudirka sakė, kad lietuvį inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo. Net praėjus 40-čiai metų po jo mirties knygoje „Mūsų švyturiai“ neatsirado jam vietos tarp šimto iškiliųjų. Redaktorius kun. P. Račiūnas, MIC, pripažino, kad šis kunigas buvo neeilinė asmenybė, bet…" čia citata iš "XXI amžiaus" 2008 m. nr. 86. intriguoja?
gaila mažokai guglas informacijos duoda. pamaniau sau - būtų visai smagu pabūt sekliu Morka... bet tai tik tarp kitko
:)
pamenu, kai mokėmės filosofijos istoriją, sutikom tokią trijulę, kuri vadinosi "įtarumo mokytojais". Žodžiu - geniali chebrytė :) Nelabai ką ir paneigė, bet užtat tobulai suabejojo.
Tai - kur kas subtilesnis veiksmas, nei paneigimas. Nes abejojantis praktiškai neklysta :) Tačiau kartu - lieka neįsipareigojęs prisiimti kažkokias vertybes, autoritetus, tiesas. Žodžiu - postmodernisto svajonė :)))
Taip ir čia - užtenka suabejoti autoriumi - ir galima atsisakyti gyventi pagal jo straipsnį :) mmm... dar suprasčiau, jei būtų kažkas stipriai pasikeitę - kad mes būtumėme tapę drąsūs, beatodairiškai mylintys Tėvynę bei jos žmones ir išmintimi būtume pranokę savo pirmtakus. Tačiau... tenka sakyti "deja".
Tai ir tas sekliavimas sėdint šiltam kambary ir... na ne, paskutinį sakinį ištryniau :)
nesusišnekam, gaila... matyt praradau sugebėjimą aiškiai reikšt mintis :) nei šiaip, nei taip dabar aiškintis :) na, manau, kad tokį kunigą reikėtų statyti greta S. Ylos, J. Zdebskio ir kitų nukentėjusių nuo komunistų. iki šiol negirdėjau apie jį, tad ir pasidomėjau, o tada jau logiškai kilo klausimas, kodėl negirdėjau apie jį? gal kun. Algirdas ir daugiau galėtų papasakot apie jį, pvz., kodėl jo nedrįsta spausdinti net ir dabar, kodėl kun. Račiūnas pripažįsta, kad jis buvo neeilinė asmenybė, bet... nutyli. citata aukščiau ir baigiasi daugtaškiu, paslaptingai taip. tai galiu tikėtis?
ups... čia mano nuovargis matyt... biškelį neįsiskaičiau tiesiog. Atsiprašau. rimtai.
Šiaip tai pats jo nepažįstu... reikėtų pasiknaisiot. Kada nors prie progos ok? :)
Dar kartą atsiprašau...