Marija mus moko išsižadėti savęs III
Šventosios Dvasios dėka mes galime sekti Mariją ir Sekminių dieną ją randame Vakarienės menėje. Kaip ant Kalvarijos kalno, taip ir Vakarienės menėje Marija minima su kitomis moterimis. Taigi galėtų atrodyti, kad ji yra nei daugiau, nei mažiau kaip viena iš jų. Bet ką reiškia, kad Marija ten minima kaip Jėzaus Motina? Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia, kuri ateina, yra „jos sūnaus Dvasia“! Ją ir Šventąją Dvasią jungiantis objektyvus ir nenutraukiamas ryšys yra Jėzus, kurį jie sykiu pradėjo.
Prie kryžiaus Marijoje matėme Bažnyčios Motiną, o čia, Vakarienės menėje, joje matome krikštamotę, galingą ir patikimą krikštamotę. Moteris, norinti būti krikštamote, prieš tai pati turi būti pakrikštyta. Tokia buvo Marija; pakrikštyta Šventąja Dvasia, dabar ji dalyvauja Bažnyčios krikšte. Jeigu krikštijami suaugusieji, krikštamotė dalyvauja juos parengiant; tai Marija darė su apaštalais, tai daro ir su mumis.
Prieš atsisveikindami su Marijos gyvenimu šiame pasaulyje, dar pažvelkime į jos gyvenimą po Sekminių. Čia labai pasigendam rašytinių informacijos šaltinių. Istoriškai žinome tik tiek, kad jinai gyveno Jono namuose. Sakinys: „Ir mokinys pasiėmė ją pas save“ originaliame tekste gali reikšti du susijusius dalykus: pasiėmė ją „į savo namus“ ir pasiėmė ją „tarp savo brangiausių dalykų“.
Per mažai dėmesio skiriama tam, kas slypi šioje trumpoje frazėje. Joje glūdi nepaprastai reikšminga ir istoriškai tikra žinia, tiesiogiai perduota tuose įvykiuose dalyvavusio asmens. Taigi Marija paskutinius gyvenimo metus praleido pas Joną. Tai, ką skaitome Ketvirtojoje evangelijoje apie Mariją Galilėjos Kanoje arba prie kryžiaus, parašė tas, kuris gyveno su Marija po vienu stogu. Kas galėtų apsakyti, ką reiškė Jėzaus mylimam mokiniui visą laiką, dieną ir naktį, turėti Mariją savo namuose? Ką mums reikštų priimti Mariją į savo namus? Tai reiškia „viską daryti per Mariją, su Marija, Marijoje ir Marijai, kad tobulai visa būtų daroma per Jėzų, su Jėzum, Jėzuje ir Jėzui“.
Ar šitaip neuzurpuosime Šventosios Dvasios vietos krikščionių gyvenime? Juk, siekdami panašėti į Kristų, turime leistis Šventosios Dvasios vadovaujami (plg. Gal 5,18). Ad Jesum per Mariam - pas Jėzų per Mariją – šis posakis priimtinas tik suprantant, kad Šventoji Dvasia pasitelkusi Mariją mus veda pas Jėzų.
Iš apaštalų laiškų, ypač baigiamųjų sveikinimų, mes pažįstame daugelį pirmųjų krikščionių bendruomenių asmenų, tarp jų ir moterų, žinome jų vardus, jų amatus. Bet apie Mariją, Jėzaus Motiną, nėra nieko. Ji išnykusi visiškoje tyloje. Noriai peršasi mintis, kad Marija buvo pirmoji Bažnyčios klauzūrinė vienuolė. Ji gyveno „gyvenimą su Kristumi, paslėptą Dieve“ (plg. Kol 3,3).
Marija Bažnyčioje davė pradžią tam antrajam pašaukimui, tai antrajai pasislėpusiai ir besimeldžiančiai dvasiai, kuri ne mažiau svarbi už pirmąją, apaštališkąją ir veiklią.
Apie visa tai kalba Jėzaus žengime į dangų Mariją vaizduojanti ikona. Čia užfiksuotas ne tik Žengimo į dangų momentas, bet kartu ir pavaizduota, kokia buvo Marijos charizma, koks jos vaidmuo Bažnyčios laikais, prasidėjusiais Jėzui pasitraukus. Juo labiau, kad ikonoje pavaizduotas ir šv. Paulius (dešinėje, žiūrintis į švenčiausiąją Mergelę), veikiausiai nedalyvavęs Kristaus Žengime į dangų.Ji stovi besimeldžianti išskėstomis rankomis, dviejų angelų baltais rūbais atskirta nuo kitų personažų. Stovi viduryje, tarsi stiebas, nuo kurio priklauso laivo pusiausvyra ir stabilumas. Aplink ją – judesyje užfiksuoti apaštalai pakeltomis rankomis, žengiančiomis kojomis, vaizduojantys veiklią Bažnyčią, einančią vykdyti savo misijos, kalbančią ir veikiančią. Marija nejudėdama stovi po Jėzumi, tiksliai toje vietoje, iš kurios jis pakilo, tarsi norėdama išlaikyti gyvą jo atminimą ir pavaizduoti jo laukimą.
Daugelis šventųjų mistikų yra sakę, kad siela taip trokšta susijungti su Dievu ir visada jį turėti, jog gyvenimas žemėje tampa tikra kankinyste. Po mistinio patyrimo Ostijoje su savo sūnumi Augustinu gavusi pajusti, koks yra amžinasis gyvenimas, šv. Monika kartojo: „Ką aš dar čia veikiu?“ ir po kelių dienų mirė.
„Ką aš dar čia veikiu? – argi šie žodžiai negalėjo kartais skambėti ir iš Jėzaus motinos lūpų? Protestantų filosofas Kierkegaardas rašė: Jei nori, tediskutuoja Bažnyčios išminčiai apie Madonos ėmimą į dangų; man tai nesuprantama, nes ji jau nebepriklausė šiam pasauliui.
Pasak tradicija besiremiančio katalikų mokymo, kuriam pritaria ir stačiatikių bažnyčia (nors dogmiškai nėra to patvirtinusi), Marija paskui Kristų įžengė į garbę ne tik siela, bet visa savo žmogiška esybe kaip būsimojo prisikėlimo pradžia. Kontempliuodami ją, imamą į dangų „su siela ir kūnu“, prisimename kitą, skirtingą – Elijo ėmimą į dangų. Prieš mokytojo išnykimą ugnies vežime jaunasis mokinys Eliziejus prašė paveldėti du trečdalius jo dvasios (plg. 2 Kar 2,9).
Mes drįstame Mariją, savo motiną ir mokytoją, prašyti dar daugiau: tebūna mums duota visa tavo dvasia, o Motina! Tebūna mums duotas tavo tikėjimas, tavo viltis ir meilė; tebūna mums duotas tavo kuklumas ir paprastumas! Tebūna mums duota tavoji Dievo meilė!
Iš Raniero Cantalamessa knygos MARIJA - BAŽNYČIOS VEIDRODIS, Gyvieji akmenėliai, Kaunas 2001
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus