Marija mus moko išsižadėti savęs II
Naujajame Testamente nerasime nei menkiausios užuominos, kad anuomet Marija būtų prieštaravusi, atsikirtinėjusi, teisinusis ar bent kartą mėginusi pakeisti Jėzaus sprendimą! Absoliutus klusnumas. Čia ir yra nepakartojamas asmeninis Marijos šventumas, didžiausias malonės stebuklas. Kad labiau tuo įsitikintume, palyginkime Mariją, pavyzdžiui su šv. Petru. Kai Petrui Jėzus pranešė, kad Jeruzalėje jis būsiąs atstumtas, turėsiąs kentėti ir mirti, Petras „ėmė drausti“: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16,22). Jis rūpinosi Jėzumi, taip pat ir savimi. O Marija nesirūpino savimi.
Marija tylėdavo. Ji į viską atsakydavo tylėjimu. Tai ne pasidavimo ir liūdesio tylėjimas, nes esama ir tokio tylėjimo, kuris viduje, kur girdi tik Dievas, skamba kaip senojo žmogaus maištas. Marijos tylėjimas buvo klusnus. Galilėjos Kanoje Marija neįsižeidžia, bet tikėjimu, galbūt ir iš Jėzaus žvilgsnio, viską supranta ir sako tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2,5). Taip pat ir po šventykloje surasto dvylikamečio Jėzaus kietų žodžių rašoma, kad Marija jų nesuprato, bet toliau priduriama, kad ji tylėjo ir „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2,51).Jei Marija tyli, tai nereiškia, kad viskas jai lengva, kad jai nereikia kovoti, vargti ir abejoti. Ji išvengė nuodėmės, bet ne kovos ir „tikėjimo vargų“. Jei Jėzus turėjo kovoti ir prakaituoti krauju, kad priverstų savo žmogiškąją valią visiškai paklusti Tėvo valiai, tai nejaugi mus stebina, kad ir Motinai reikėjo kentėti agoniją? Nepasakyta, kad Marija prie kryžiaus būtų raudojusi ir aimanavusi kaip moterys, lydėjusios jį Kalvarijos kelyje (plg. Lk 23,27); neperteikti jos žodžiai, kaip pasakojant apie suradimą šventykloje arba Galilėjos Kaną. Perteiktas tik jos tylėjimas. Kryžiaus kalba yra tyla! Tyla aukos kvapą saugo vien Dievui. Ji neleidžia kančiai išsisklaidyti ir ieškoti bei rasti atlygio čia, žemėje.
Visgi mūsų, būtybių iš kūno ir kraujo, širdyje, net nenoromis, net bandant nustumti nuo savęs, kyla klausimas: kam viso to reikėjo? Argi Marija nebuvo šventa, tikėjimo pilna, jau pakankamai išbandyta? Ar iš tiesų, kaip parašyta, Dievas yra meilė?
Pirmas atsakymas į šį klausimą toks: taip darė Jėzus, ir Marija turėjo būti šalia jo, kad būtų jo pirmoji ir geriausioji mokinė. Pati Marija nebūtų iškeitusi šios „privilegijos“ į nieką kitą pasaulyje. Tačiau esama ir paslaptingesnio motyvo, kuriam suprasti pasiremkime šv. Pauliaus žodžiais: „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda“ (1 Kor 15,50).
Malonės plotmė skiriasi nuo prigimties plotmės; tai, kas amžina, skiriasi nuo to, kas vyksta laike. Tiesiai ir neskausmingai nepereisi iš vienos plotmės į kitą. Tarp jų – begalinis kokybės skirtumas. Todėl, norint pereiti iš vienos į kitą, reikia pertraukos, reikia mirties. Norint pasiekti kitokį – aukštesnį būties lygį, reikia, kad būtų išardytas pirmasis pavidalas. Sakėme, kad Marijos motinystė taip pat buvo laikiška, žmogiška „kūno ir kraujo“ motinystė. Kad taptų amžina ir dvasinė, kad priklausytų tik Karalystei, ji turėjo pereiti mirtį. Pagaliau tai nutiko ir Sūnaus švenčiausiajai žmogystei, kad ji būtų išaukštinta ir taptų sudvasintu kūnu.
Ant Kalvarijos Marija susivienijo su Sūnumi garbindama šventą Tėvo valią. Apibendrinant Marijos dalyvavimą Velykų slėpinyje tais pačiais žodžiais, kuriais šv. Paulius apibendrino Kristaus Velykų slėpinį, galima tarti:
Marija, būdama Dievo Motina,
godžiai nesilaikė savo artumo su Dievu,
bet apiplėšė pati save
pasivadindama tarnaite.
Ji ir išore buvo kaip visos moterys.
Gyveno nuolankų ir paslėptą gyvenimą, tapdama klusni Dievui iki Sūnaus mirties,
iki kryžiaus mirties.
Dėl to Dievas ją išaukštino
ir padovanojo jai vardą,
po Jėzaus vardo kilniausią iš visų vardų,
kad Marijos vardui nusilenktų
kiekviena galva danguje, žemėje ir po žeme,
ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
Marija yra Viešpaties Motina.
Amen!
Iš Raniero Cantalamessa MARIJA - BAŽNYČIOS VEIDRODIS, Gyvieji akmenėliai 2001
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Marija - tikrai stebuklas... Motinai tiek visko iškęst. Sunku net įsivaizduoti, kiek tų kalavijų vėrė jos širdį, o juk ji buvo paprasta mergelė. Žmogus!
Man labai patinka Šv. Mergelės Marijos litanijoj kelios eilutės: "Mergele garbingoji ir palaimintoji, mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki!" Būdama tada šalia Kristaus, ji ir dabar ten pat. Ir negana to, mums padeda jos Sūnų susitikti, mus Jam paveda! Kaip mūsų visų Motina, o ne tik Motina Kristaus.
Bet jaučiu žmogiškojoj sąmonėj vyksta panašus procesas, kaip su Dievo - Tėvo, taip ir su Marijos - Motinos supratimu. Reikia atrasti ją, kaip globėją ir užtarėją. Reikia su ja susitikti :) Norėčiau su ja susitikti..
... Silvija, pamaitinai ilgam mano širdį...
Čia ne aš, Dovile, juk tu tą puikiai žinai ;)
Po teisybei, pati tik pradedu pažindintis su Mergele, man Ji kol kas dar tolima žvaigždė, tiesa, skaitant šią knygą (ir perteikiant jums) daug kas tampa arčiau, aiškiau, o vieną savo išgyventą patirtį čia radau apibūdintą tiksliai tiksliausiai - tai apie širdies įsčias, apie tai, kad ir mes galime išnešioti ir pagimdyti Jėzų kaip Marija klausantis žodžio ir jį vykdant.
suprantu. dėkoju, kad įdėjai čia, knygą turiu, o dar iki jos neprieinu vis.
O va širdy suskambo Marijos tyla . Jos žingsniai. Jos ištikimybė mažuose dalykuose. Jos nuolankus sekimas. Ir karšta malda.
tylos tarnaitė ir ...Karalienė
ir dar. Jėzaus kančios - kryžiaus apkabinimas ikonoje... be žodžių...
...norėčiau išmokt tapyt ikonas.
Juokinga sau atsakinėti :)) tik pasitaisau: sužinojau, kad ikonos ne tapomos, o rašomos! o paskui maldoj skaitomos. šit kaip...