Marija mus moko išsižadėti savęs I
Jeigu skaitydami Naująjį Testamentą būsime pakankamai atidūs, pastebėsime, kad Marija, vienintelė iš visų kūrinių, dalyvauja trijuose pagrindiniuose išganymo slėpinio momentuose. Tai – Žodžio Įsikūnijimas, Velykų slėpinys ir Sekminės. Be kurio nors vieno iš trijų momentų krikščionybės slėpinio nebūtų arba jis būtų visiškai kas kita, negu dabar.
Taigi, Marija dalyvauja Įsikūnijime, įvykusiame būtent joje, kaip apie tai sakoma, ji pradėjo ir pagimdė sūnų, kuris yra Aukščiausiojo Sūnus, šventas Dievo kūdikis (plg. Lk 1,31-32. 35). Marija dalyvauja Velykų slėpinyje, nes parašyta, kad „prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina“ (plg. Jn 19,25). Pagaliau ji dalyvauja ir Sekminėse, nes parašyta, kad Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų, kai jie „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija“ (plg. Apd 1,14). Lygiagrečiai klusniojo naujojo Adomo – Jėzaus – keliui eina naujosios Ievos – Marijos – kelias. Jau Simeono žodžiai apie prieštaravimo ženklą ir kalaviją, perversiantį jos sielą, buvo įspėjimas, kurį Marija saugojo širdyje kartu su kitais žodžiais.Prisiminkime, jog Dievo malonė, kurios buvo pripildyta Marija, taip pat buvo „Kristaus malonė“ arba „Dievo malonė, suteikta dėl Jėzaus Kristaus“ (plg. 1 Kor 1,4). Kas paprastai įvyksta šventumo kelyje po to, kai siela būna pripildyta malonės, po to, kai ji būna dosniai tarusi savo tikėjimo „taip“, noriai pradėjusi daryti gerus darbus ir brandinti dorybes? Kas įvyksta po pirmųjų malonių, kai Dievą beveik galima paliesti ranka? Ateina apsivalymo ir apsinuoginimo laikas. Ateina tikėjimo naktis. Ir iš tiesų pamatysime, kad Marija šiuo savo gyvenimo laikotarpiu mums yra vadovė ir pavyzdys, ką daryti, kai mūsų gyvenime prasideda „genėjimo metas“. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Mater rašo: „Tikėjimu Marija yra tobulai sujungta su save apiplėšiančiu Kristumi <...>. Prie kryžiaus Marija tikėjimu dalyvauja sukrečiančiame savęs apiplėšimo slėpinyje“.
Iki Vatikano II Susirinkimo pagrindinė kategorija, paaiškinanti Madonos didybę, buvo privilegija arba išimtis. Teigiant, kad Marija išvaduota nuo gimtosios nuodėmės ir nuo suirimo (šias privilegijas Bažnyčia nustatė Nekaltojo prasidėjimo ir Ėmimo į dangų dogmomis), ta pačia kryptimi buvo einama žymiai toliau ir manoma, kad Marija buvusi išvaduota nuo gimdymo skausmų, nuo vargo, nuo abejonės, nuo pagundos, nuo nežinojimo ir, kas blogiausia, net nuo mirties. Iš tiesų kai kurie manė, kad Marija buvusi paimta į dangų, nepatyrusi mirties, nes šie dalykai – nuodėmės pasekmės, o Marija nebuvo nusidėjusi. Nesuprasta, jog šitaip Marija ne „vienijama“ su Jėzumi, bet visiškai atskiriama nuo jo, kuris, nors ir būdamas be nuodėmės, norėjo dėl mūsų patirti visus tuos dalykus: vargą, skausmą, baimę, gundymus ir mirtį.
Dabar, po Vatikano II Susirinkimo, pagrindinė kategorija, kuria stengiamasi aiškinti unikalų Marijos šventumą, yra ne tiek privilegija, kiek tikėjimas. Iš Marijos Dievas pareikalavo daug daugiau negu iš bet kurio kito kūrinio, daugiau negu iš paties Abraomo. Reikėjo vis didesnio klusnumo, norint įveikti vis didesnį pasipriešinimą ir vis didesnius išbandymus iki didžiausio išbandymo – mirties.
Marija nesinaudojo savo, kaip Mesijo motinos, teisėmis, leidosi „apiplėšiama“ ir pasirodė kaip eilinė moteris. Prisiminkime kad ir tą kartą, kai Jėzui kalbant miniai, atvyko Motina ir giminaičiai pasikalbėti su juo. Gal Motina nerimavo, kaip įprasta mamai, dėl jo sveikatos, nes kiek anksčiau parašyta, kad Jėzus negalėjo nė pavalgyti dėl susirinkusių žmonių gausybės. Marija, Motina, turi melsti teisės pamatyti Sūnų ir su juo pasikalbėti. O Jėzus sako: „Kas yra mano motina ir broliai?“ (Mk 3,33). Žinome, koks yra šio atsakymo tęsinys. Pabandykime atsidurti Marijos vietoje – tepabando jos vietoje atsidurti , pavyzdžiui, kunigo motina, - ir pajusime pažeminimą bei kančią, jos išgyventą dėl šių žodžių. Šiandien žinome, kad šie žodžiai buvo veikiau pagyrimas negu priekaištas, bet ji, bent jau tą akimirką, to nežinojo.
Buvimas Dievo Sūnumi Kristui nepadėjo išvengti nė vieno pažeminimo, taip pat ir Marijai jos dieviškoji motinystė nepadėjo išvengti nė vieno pažeminimo. Jėzus sakė, kad Žodis yra tai, kuo Dievas išpjauna ir apvalo vynmedžio šakeles: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio“ (Jn 15,3). Galbūt Dievo žodis ir buvo kalavijas, anot Simeono, turėjęs perverti Marijos sielą?
Iš Raniero Cantalamessa knygos MARIJA - BAŽNYČIOS VEIDRODIS, Gyvieji akmenėliai, Kaunas 2001
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus