Pirmas › Tekstai

Mano priešas - neišmanymas

dulkė 2010.09.09, 15:04

Pamenu dar neišsemtą diskusiją po tekstu Mes ir jie. Šiandien man vis dar rūpi ieškoti atsakymų į kai kuriuos klausimus (kas bus su kitatikiais, Jėzaus neišpažįstančiais? ir pan.). Kasdienėj Evangelijoj skaitau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. O kas tas mano priešas? „Pakabinta“ Evangelijos žodžių, noriu su jumis pasidalyti ištrauka iš Carlo Carretto knygelės Laiškai iš dykumos. Tai – pasakojimas vieno Mažųjų Jėzaus Brolių, gyvenusio dykumoje tarp labai neturtingų Afrikos musulmonų.

                                                        * * *
 
Šį vakarą Abdaramanas lydi mane į atsiskyrėlio namelį adoruoti: du šimtus metrų einame kartu laikydamiesi už rankų ir apie šį bei tą šnekučiuodami. Ar žinote, kas yra Abdaramanas? Tai berniukas musulmonas, jam maždaug aštuoneri metai. Sakau „maždaug“, nes čia nėra jokių civilinės būklės įstaigų ir niekas neregistruoja gimstančių kūdikių; taigi niekas savo amžiaus tiksliai nežino.
 
Abdaramanas mokyklos nelanko, nors mokykla yra už Vadės, joje mokosi europiečiai ir vienas kitas „mozabitas“, vietos prekeivių sūnus. Į mokyklą jis neina, nes tėvas Alekas neleidžia jam ten eiti. „Alekai, - klausiu jo, - kodėl nesiunti sūnaus į mokyklą?“ Alekas rimtai pasižiūri į mane ir sako: „Broli Karlai, neleidžiu savo vaikų į mokyklą, kad jie nepasidarytų blogi. Pažiūrėk į vaikus, kurie mokyklą lanko: jie nesimeldžia, neklauso ir vien tik nori gražiai rengtis“.
 
Abdaramanas – musulmonas, jis apipjaustytas kaip ir visi Izmaelio sūnūs, ir griežtai laikosi įstatymų. Jo tėvas Alekas yra šaunus žmogus, labai tikintis ir turintis daug sūnų. Atėjus Ramadano mėnesiui, pasninkauja nuo aušros iki saulėlydžio, nors ir dirba savo sklype palei Tamanraseto Vadę. Alekas tikrai pamaldus – kiekvienais metais, prisimindamas Abraomo auką, papjauna aviną ir ta proga nuperka šviesius medvilnės drabužius visiems savo vaikams. Jis visiškai pasitiki Dievu ir nors yra neturtingas, nieko nevagia, gyvena iš savo rankų darbo. (...)
 
Taigi Abdaramanas šį vakarą lydi mane į mano namelį. Saulė jau nusileidusi, oras gaivus, malonu pasivaikščioti. Mes turime daug ką vienas kitam papasakoti, nes tikrai vienas kitą mylime. Kas rytą randu jį prie savo celės belaukiantį, kol baigsiu meditaciją. Dažnai geriame kartu arbatą, jis man sako, kad jam labai patinka mano kepta duona. Abdaramanas visada turi gerą apetitą, tačiau niekada nieko manęs neprašo: viską turiu atspėti aš.
 
Šį vakarą jis atrodo rimtas ir vos vos atsakinėja į mano klausimus. Suprantu, kažką turi man pasakyti svarbaus, bet nedrįsta. Tačiau žinau, kad netrukus sužinosiu – paslapčių mes neturime.
-         Kas tau šįvakar yra, Abdaramanai? Kodėl nekalbi?  (Tyla).
-         Nevalgei kuskus?  (Tyla).
-         Tėtis tave mušė?  (Tyla).
-         Fenekas pabėgo iš narvelio?  (Tyla).
-         Kalbėk, Abdaramanai, atverk širdį savo draugui Karlui.
 
Abdaramanas ima verkti, visas jo kūnas virpa, jis susigūžia. Graudu matyti jį verkiantį. Visas tirta, ašaros, suvilgiusios veidą, nuvingiuoja ant krūtinės ir pilviuko. Dabar nutylu aš. Turiu palaukti, kol jis nurims. Stipriai suspaudžiu jo ranką parodydamas, kad jį myliu.
-         Broli Karlai, verkiu dėl to, kad tu nesi musulmonas!
-         O! – sušunku, - kodėl turiu būti musulmonas? Abdaramanai, aš esu krikščionis ir tikiu Jėzų. Meldžiuosi Dievui, kuris sukūrė dangų ir žemę, ir tave, ir mūsų maldos eina į tą patį dangų, nes Dievas yra tik vienas. Mano Dievas yra ir tavo Dievas. Jis mus sukūrė, maitina, myli. Jei tu atlieki savo pareigas, nevagi, nežudai, nemeluoji, jei klausai savo sąžinės balso – eisi į dangų, ir tai bus tas pats dangus kaip ir mano, jei aš darysiu tai, ką man įsako Dievas. Taigi neverk.
-         Ne, ne! – šaukia man Abdaramanas, - jei tu nepasidarysi musulmonu, eisi į pragarą kaip ir visi krikščionys.
-         Na, gražiausia, Abdaramanai! Kas tau sakė, kad aš eisiu į pragarą, jei nepasidarysiu musulmonu?
-         Talebas* pasakė, kad visi krikščionys eis į pragarą; o aš nenoriu, kad tu eitum į pragarą.   
Buvome jau netoli namelio ir Abdaramanas sustojo. Toliau niekad nebuvo nuėjęs. Sustojo už dešimties žingsnių nuo namelio ir už jokius pinigus nebūtų į jį įžengęs, lyg tenai būtų tūnojusi paslaptinga pabaisa, į kurią uždrausta žiūrėti mažiems musulmonams. Jo meilė man, nors ir didelė, visada atsitrenkdavo į tą mus skiriančią sieną, kuri šį vakarą tiesiog pavirto baisiu vardu pragaras.
 
Aš pasakiau: „Ne, Abdaramanai, Dievas geras, ji išgelbės mus abu; išgelbės tavo tėvą, ir visi eisime į dangų. Nemanyk, kad vien dėl to, jog esu krikščionis, eisiu į pragarą, taip pat netikiu, kad tu ten eisi, nes esi musulmonas. Dievas yra toks geras! Galbūt tu nelabai supratai, ką norėjo pasakyti Talebas; galbūt jis sakė, kad į pragarą eis blogi krikščionys. Nusiramink ir eik namo kalbėti savo maldos, kol aš čia kalbėsiu savo, o prieš ją baigdamas pasakyk Dievui, kaip ir aš pasakysiu: ‚ Viešpatie, padaryk, kad visi žmonės išsigelbėtų‘. Eik...“
 
Ir liūdnas įėjau į atsiskyrėlio būstą, menką namelį iš dumblo, sudrėbtą Tėvo Foucauld, kuris norėjo vadintis Mažuoju viso pasaulio Broliu ir mirė žiauriai nužudytas dėl tos pačios Aleko ir Abdaramano genties neišmanymo ir fanatizmo. Kaip visa tai skaudu! Kaip tai gali būti? Kaip gali būti, kad meilės gija, kuri mane jungia su broliu, būtų nutraukta prietaringo uolumo dėl Dievo! Kad religija, užuot buvusi vienybės laidu, taptų mirties ar bent neišsakytos neapykantos apkasais. Geriau neišpažinti religijos, kuri skiria. Geriau tūnoti tamsoje negu regėti tokią šviesą!
 

* Korano mokyklos mokytojas.

Žymės:

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4