Manau, kad gal ne tik man, bet ir kitiems šis tekstukas pravers - kažką prisiminti, lengviau kažką išgyventi. Va, sėdžiu ir galvoju dažnai, - nu kodėl taip, ką ne taip darau, kodėl niekas nesigauna, kodėl niekam nieko nereikia? Po to galvoju, kad gal taip yra ne šiaip sau? Gal taip kažkam ruošiamasi? Todėl many nemiršta viltis, todėl many auga troškimas kurti kažką gražaus.
Išjudinanti pradžia
Visada pradžia yra sunki, bet padeda žinojimas, kad tai, kas yra pradedama ir auga – duoda vaisių. Tai vadinama patirtimi. Patirties pradžia yra susitikimas skirtingais trokštančiais ir ieškančiais žvilgsniais, kurie bando kartu žvelgti į realybę. Per kvjk susitikimus , žinoma, reikia kalbėti apie maldą, gyvenimą, bet(!) jau sutiktos naujos patirties Šviesoje - Kristuje. Nuolat sutinkamos patirties Šviesoje.
Kitu atveju būtų kalbama apie maldą, gyvenimą taip, kaip apie jį galvojama, jaučiama, taip kaip jis verčia reaguoti natūraliai, bet jeigu mūsų širdyse nebus Kristaus, jeigu nesuvoksime, kad mūsų gyvenimas priklauso Jam, tada visi jausmai, išgyvenimai ir reakcijos turės kitokį kriterijų. Viskas bus įvardijama kitaip. “Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!” [Jn 9,5]
Kassavaitiniai susirinkimai yra pagrindinis naujos pradžios kasdien, naujo savęs atpažinimo, naujo žvilgsnio į kitus, o svarbiausia į Jėzų, įrankis.
Kas vadovauja?
Viskas priklauso nuo to, kas vadovauja susirinkimui. Jei tas, kas jam vadovauja yra Kristus, tuomet protas ir jausmai išjudinami skirtingu būdu. Bet jeigu tai, kas vadovauja nėra Jis, tada neišjudina. Viskas lieka nusistovėję ir įprasta, palaipsniui tai tampa kažkokia nuobodžia rutina, kurioje nėra nieko naujo ir galų galiausiai miršta mumyse tasai troškimas. Mūsų protas ir širdis reikalauja naujovių, bet būtent ta Šviesa įneša naujovių. Kitaip rytojaus rytą atsikėlus, visas tas minčių, jausmų kalnas nebeturės ryšio su Juo. Nes viskas bus atskirta, sluoksniuota. Bet aš ir Kristus esame visuma.
- Požymis to, kad susirinkimams yra vadovaujama, yra tas, kad žmogus išeina po jo kitoks, nei atėjo.
- kvjk susirinkimai turi būti įvykusio susitikimo plėtojimas: jame nuolatos yra apibendrinamas ir pralenkiamas visas kvjk gyvenimas.
- Be ryšio tarp žodžio ir realybės negalima daryti susirinkimo: tik taip jis yra patirties išraiška. Jeigu jis nepriveda bent jau prie kažko, ką reikia keisti, atpažinimo ir, vadinasi, prie troškimo leisti įvykti tam pasikeitimui, tai nėra kvjk susirinkimas. Kažkas turi keistis, nors ir labai labai mažai.
Kaip turi atrodyti kvjk kassavaitinis susirinkimas?
Kaip malda. Kadangi susirinkimas turi apibendrinti patį besiplėtojančios kvjk fenomeną,(kaip sesuo Agnietė sakė: „...manęs nenustoja stebinti KVJK fenomeno stebuklas. Būtent - stebuklas!“). Prisiminkime, kad tiesos paieška apie Likimą, apie Dievą neįmanoma be maldos.
Taigi reikia melstis susitikimo pradžioje. Reikia melstis ir per susitikimą, būti tokios dvasios būsenos, kuri būdinga tam, kuris prašo, ir tam, Kuris atsako. Tai - nusižeminimo pozicija, besidžiaugianti ir užtikrinta tuo, ką liudija. Malda tampa taip pat Sakramentu, kuriame pradinis įvykis iš naujo tampa būtinybe.
Kaip vyksta kvjk kassavaitiniai susirinkimai?
Visų pirma jie yra mokykla (ne ta, į kurią reikia tipenti kiekvieną dieną (gal šiek tiek), bet gyvenimo, pažinimo mokykla): vieta ir metodas, kurių dėka mokomasi. Išmokti reiškia geriau suvokti realybę. Išmokti reiškia suprasti susirinkimo prasmę, tai yra jo ryšį su realybe ir pateikiamas priežastis, kurios leidžia suprasti tą jo ryšį su realybe. Neišvengiama tai, kad, norint suprasti, reikia kartoti (lotyniškai petere ad reiškia siekti): skirti daugiau dėmesio.
Dėmesingai kartoti yra tas pats, kas matyti. Kada suprantame? Tuomet, kai pajaučiame skaitomų ir girdimų žodžių atitikimą tam, kuo gyvename. Todėl neturi būti, kad dabar yra susirinkimas, tada po jo, vėl grįžtam į realybę, einam daryt pamokų ir skirti šiuos du dalykus. Ne. Tai yra viena. Tai ko mokomės, kaip mokomės, iš ko mokomės yra viena. Todėl išėjus iš susirinkimo jis nesibaigia, jis tik įpusėja. Tai, ką gavau pritaikyti kasdienybėje, bandyti atpažinti ir atrasti. Viso to mokomės. Nereiškia, kad jei dabar taip nėra, tai viskas blogai. Visko mokomės ir priminti sau karts nuo karto, vėliau ir nuolatos yra reikalinga ir sveika, kaip vitaminas C – rūgštu, bet sveika.
Keli darbo punktai
- Dėmesingas dalyvavimas. Būti čia ir dabar. Jei esu susirinkime, tai ir gyventi susirinkimu. Įdėmiai stebėti, kas yra duodama, kaip vyksta ir kaip dalyvauju, ką galiu duoti, kuo dalintis, ar tiesiog, ką noriu pasakyti savo tyla – tai irgi labai svarbu. Svarbu lyg ir intenciją kažkokią turėti.
- Patirties perdavimas (viskas gali tilpti) maldoje, tekste kurį skaitome, žaidimuose, diskusijose...
- Motyvacijos ir kriterijų šaltinis turi atsirasti iš patirties vidaus, o ne ateiti iš išorės. Dalyvauti turime visa širdimi. Tuo genialesni esame, kuo labiau skverbiamės į mus palietusį įvykį, kuo labiau juo sekame.
Perdavimo kitiems pasekmė
Būdami kartu gauname daug. Dažnai tai girdžiu: „kokie mes esame laimingi,nes gauname daug“ – būtent, tai, ką gauname per susirinkimus augina meilę mumyse, augina grožį. Tam, kad visa tai kvėpuotų, kad augtų, turime paleisti, turime perduoti. Nes patys to, ką gauname išlaikyti negalime. Reikia prašyti, kad Jis padėtų išlaikyti ir dalintis su kitais; kad ta meilė, tas grožis eitų toliau, - per kitus. Kitaip jis mumyse numirs ir viskas.
Bet tai, ką atiduodame kitiems keliauja; ir nebūna taip, kad užsimiršta ar atsitinka kitas įvykis, kas užgožia viską kas buvo prieš tai. Viskas grįžta pas mus ir vėl keliauja – užburtas ratas. Atiduoti/dalintis - reiškia kvėpuoti.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
O jei kalbėti tiesiog paprastai: kokia tokio susitikimo struktūra? Kiek ji apibrėžta, kiek laisva? Kokios jos sudėtinės dalys? Kiek žmonių paprastai dalyvauja susirinkime, ar skirstotės į grupeles, jei žmonių daug? Ar žmonės nuolat pastovūs, ar yra bent šiokia tokia kaita? Bandau suprasti, kas per "darinys" yra KVJK. Na, kas yra svetainėje jau skaičiau, bet apie pačią susirinkimo struktūrą būtų įdomu.