Kur aš einu, jūs žinote kelią (Jn 14,4). Šeštinių slėpinys

Deja, ne žmogui sulaikyti Dievo Sūnų, pasiruošusį iškeliauti pas Tėvą. O taip buvo saugu su Juo!...iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų... Laikotarpis, kurį prisikėlęs Jėzus fiziškai praleido su savo mokiniais buvo tikrai ypatingas, bet tuo pačiu laikinas laikotarpis, būtinas apaštalų mokymui ir tikėjimui Kristaus Prisikėlimu sustiprinti. Dabar jau prasidės pačių apaštalų misija, kai apšviesti Šventosios Dvasios, jie išeis skelbti Gerąją Naujieną.

Bet nusikelkime trumpam į Senąjį Testamentą, prisiminkime Mozę, kuris siekdamas susitikti su Dievu, keturiasdešimt dienų lipo į kalną melstis ir iš ten parnešė savo tautai Dekalogą. Jauti panašumą? Juk tiek pat laiko trunka ir šis paskutinis Jėzaus mokinių parengimas tęsti žemėje pradėtą darbą. Jėzus palieka naują įsakymą: Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti! (Jn 15,17). Paskutinį kartą stovėdamas Alyvų kalne, Jis parodo savo dievystę (kaip tik iš čia Jėzus galutinai iškeliauja), palaiminęs mokinius, pakyla į dangų ir dingsta debesyje: Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kartu Jis paliudijo tai, kad yra naujasis Mozė, vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, nuo šiol sėdintysis Dievo dešinėje kaip Mesijas ir Sūnus, pasaulio Viešpats. O psalmė tuo tarpu ataidi: visiems tikintiesiems kažkada bus leista džiaugtis amžina Dievo dešinės linksmybe (plg. Ps 16,11).

Senajame Testamente galima rasti daugiau šio įvykio pirmavaizdžių. Štai apie teisųjį Henochą parašyta: Henochas ėjo savo kelią su Viešpačiu ir buvo paimtas (į dangų), kad būtų grįžimo (pas Dievą) ženklas visoms kartoms (Sir 44,16). Taip pat ir pranašas Elijas ugnies vežimu pakeltas į dangų, o Angelas Rafaelis, atlikęs savo žemiškąją misiją, atskleidžia Tobijui ir jo žmonai Sarai savo tikrąją tapatybę: Štai aš žengiu pas tą, kuris mane pasiuntė (...) Jam pakilus į orą, jie atsistojo ir nebegalėjo jo daugiau matyti.

Angelai dalyvauja ir Jėzui grįžtant pas Tėvą. Jie nutraukia pasimetusių apaštalų įvykio stebėjimą žodžiais: Ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus ... sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų. Ir šįsyk Jėzui pranykus iš akių, apaštalų širdis užlieja ne liūdesys, bet džiaugsmas.

Šio įvykio nereikia aiškinti per „kosminį“ kodą, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti skaitant Luko evangeliją. Visose kultūrose dangus simbolizuoja dieviškąją transcendenciją, kitaip tariant, Dievo pranašumą prieš žmoniją ir pasaulį: ne veltui Jis yra virš žemiškojo horizonto. Taigi prieš mus iškyla ne „kosminis“, bet teologinis Apreiškimas: Jėzus savo ir mūsų žmogiškumą perkelia į amžiną Tėvo šlovę.

Kristaus į dangų žengimas - tai apaštalų regėtas ir žmonijai paliudytas įvykis. Kiekviena pabaiga yra naujo pradžia, ir nors lieka ilgesys Dievo visiems laikams, šiandien mokykimės džiaugsmingai „paleisti“ Jėzų nesisavindami Jo. Neužmirškime, kad gavę Jo malonių turime jomis dalintis, turime dalinti patį Jėzų, esantį mumyse. Ir jei kartais pasirodys, kad Jis atitolo pernelyg aukštai, neužmiršk - Išganytojas nepalieka mūsų. Aš lieku su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos – tai Dievo Žodis.

Gal ne visada atpažįstamo ir suvokiamo, bet visuomet To, kuris labai pamilo.