Krikštynos :) Jėzus - pirmakursis?

Yra žmonių, mėgstančių kaltinti Bažnyčią sustabarėjimu - viskas senoviškai, nesuprantamai, nemadingai, lėtai. Tenka sutikti - mūsų tikėjimas nemėgsta skubos ir naujovių vaikymosi. Pavyzdžiui - Bažnyčia pusantro tūkstančio metų kalbėjo lotyniškai, kol pagaliau apsidairė ir suprato, jog niekas nebesupranta lotynų kalbos :) Viešpaties pažadas Ievai Rojaus sode apie jos palikuonį, kuris sutraiškys gundytoją, užtruko ne vieną tūkstantį metų, kol pagaliau gimė Jėzus. Galiausiai Jis pats pasakė, kad greitai ateis antrą kartą, o štai viskas trunka jau tiek laiko, kad ne tik nustojome Jo laukti, bet ir pamilome šitą pasaulį - nebenorime jo pabaigos :)

Ir dar vienas delsimas, susijęs su šiandiena - angelas Gabrielius pasakė Marijai, kad tas kuris gims bus vadinamas Dievo Sūnumi. Ir štai - reikėjo, kad praeitų trisdešimt metų(!) kol Jis buvo pavadintas Dievo Sūnumi. Trisdešimt metų! Pavyzdžiui Lietuva nepriklausoma dvidešimt metų, o ir tai daug kam šiandien jau atrodo, kad Tarybų Sąjunga buvo kažkas maždaug "seniai ir netiesa".

Gerai ar blogai tas lėtumas - nežinau. Pasitikiu juo, nes pasitikiu Bažnyčia. Ir vis tik šiandien (o ir apskritai visu Kalėdų laikotarpiu) Bažnyčia tarsi išduoda šią savo "neskubėjimo dorybę". Praėjo tik dvi savaitės, o tas kuris gruodžio pabaigoj gulėjo ėdžiose, šiandien brenda į Jordaną kaip trisdešimtmetis vyras!

Paslėptasis Jėzaus gyvenimas man kartais panašus į toreadoro skraistę, kuria mojuojama norint išjudinti bulių :) Bažnyčia šiuo laikotarpiu - nelauktai ir tiesiog neįtikėtinai vikri.

Dar apie tą vardą - Dievo Sūnus. Skaitant Luko Evangeliją susidaro įspūdis, kad visa tai kas buvo iki Jėzaus Krikšto - visas vaikystės pasakojimas - tėra įžanga. Jos tikslas - paruošti skaitytoją tam kas įvyksta šiandien. Krikštas yra tikras lūžio taškas Jėzaus gyvenime. Nuo šiandien prasideda trys Jo viešosios veiklos metai.

Gali būti, kad pats balandžio simbolis mums per švelnus. Ir vis tik - tai ta pat Dvasia, kuri pleveno/plasnojo virš vandenų prieš pasaulio kūrimo pradžioje.

Atrodo, kad Lukui vardas "Dievo Sūnus" reiškia ne kažkokią apibrėžtą būseną (t.y. kažką panašaus į giminystę), bet paskyrimą tarnystei, veikimo būdą, pašaukimą. Mums sunku tą suvirškinti, bet hebrajų kalboj žodis "sūnus" yra labai plačiareikšmis. Pvz. norėdami pasakyti "vienų metų vaikas" jie sako "vienų metų sūnus"; arba "patyręs kovotojas" - jis vadinamas ne kitaip kaip "kovos sūnumi" ir t.t. Tokiu atveju vardas "Dievo Sūnus" ne tik nurodytų Jėzaus prigimtį - kad Jis yra Dievas-Sūnus; bet taip pat ir Jo veikimo būdą - iš Jo veiksmų bus galima pažinti kaip veikia pats Dievas! Jo asmenyje bus galima atpažinti neregimąjį Dievą.

O dabar prisiminkim Jono Krikštytojo šauksmą: "dykumoje taisykite Viešpačiui kelią!" Taip, visą Adventą lyginome kalvas, tiesinome vingius, taisėme duobes. Ir ką? Išgelbėtojas tiesiog ateina ir... viskas?

Todėl man atrodo, kad šiandien pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos yra be galo stiprus. Mes ruošėme kelią, o šiandien Izaijas mums rodo kas tuo keliu ateina - Viešpaties Tarnas. Kokie stiprūs žodžiai: "tas, kurį aš remiu ... kuriuo gėriuosi ... apgaubiu Dvasia ... kuris nerėks ... kuris neš tikrą teisingumą ... nepails, nepasiduos nevilčiai ..."

Kalėdos niekad nesibaigs. Jos negali pasibaigti, nes tas kuris atėjo yra gyvas per amžius. Su kiekviena diena Jo gyvybė vis labiau skleidžiasi, auga. Kaip ir kiekvieno iš mūsų - netgi senstančio žmogaus - gyvybė su kiekviena diena vis bręsta, vis gilėja ir darosi pilnesnė.

Ir pabaigai - tas Luko bandymas lyg dirbtinai išryškinti, kad visa tai daro Dievas. Kam visa tai? Kodėl jis negalėtų tiesiog sudėlioti visko kaip faktų rinkinio ir normaliai neprovokuodamas papasakoti kaip ten viskas buvo?

Aš įsitikinęs, kad jis visa tai daro dėl labai paprastos priežasties. Savo pasakojimu Lukas pastato skaitytoją į akistatą su įvykiu: "žiūrėk, ką Dievas dėl tavęs daro šiandien!" Vien tam, kad skaitantysis pasimuistytų kėdėje bakstelėtas širdies klausimo: "tai ką dabar man daryti???" :)

Būtų per daug seklu apsiriboti vien pasakymu "mes privalome atsiliepti į šį Viešpaties veiksmą savo tikėjimu ir klusnumu". Lyg kyla įtarimas, kad jau per dažnai tai girdime... Lyg ima prarasti aštrumą šie žodžiai (jei ne - aš be galo džiaugiuosi tuo)...

Gal tai ir per drąsu, gal nevisai teisinga, tačiau raginu šiandien su pasitikėjimu ir atvira širdimi klausytis pirmojo skaitinio. Klausytis dviem "sluoksniais" - viena vertus kaip pranašystės apie Ateinantįjį; kita vertus - kaip palaiminimo mano asmeniškam atsiliepimui į Dievo darbus vykstančius šiandien prie Jordano (arba prie Lomenos, jei norite).

-x-x-x-

Dieve, Tu atidavei man savo Sūnų
Aš seksiu Jį - nes Jis vienintelis mano Kelias į Tave.
Ir jei aš silpnas - Tu pašauk mane pergalei.
Ir jei aš susvetimėjęs, atsiribojęs - Tu paimk mane už rankos.
Ir jei aš pamiršau kad esu tavo vaikas - Tu sukurk mane iš naujo.
Ir jei aš pasidaviau egoizmui - Tu padaryk mane tautų šviesa.
Ir jei aš nebemoku džiaugtis - Tu parodyk man kaip atveri neregiams akis.
Ir jei aš užsidariau baimėje - Tu parodyk man kaip išvaduoji kalinius.

Štai aš, vaikelis, būsiu Tavo, Aukščiausiasis, pranašu
Eisiu priešais tave Tau kelio nutiesti
Mokysiu žmones apie Išgelbėjimą per nuodėmių atleidimą
Dėl didžio Tavo, Dieve, gailestingumo
Kuriuo sušvitai iš aukštybių,
Kad apšviestum tūnančius mirties ūksmėje
Ir nukreiptum mūsų žingsnius į ramybės kelią.