Kalėdos baigėsi? ... prasideda?

Nuolaidos dar tęsis - dar daug neišparduota... Tik plakatų ko gero nebeatnaujins. Ir reklamose nebe taip dažnai bus linksniuojama "Kalėdos/Kalėdų/Kalėdinės...". Ir, galbūt, dar nevisai viskas namie suvalgyta :)))

Nuolat kartojau ir su laiku įsitikinu, kad tai tikrai teisinga, kad laikas (pirmosios dienos, savaitė, mėnuo) po didžiųjų švenčių, Katalikų Bažnyčioje, nepaprastai svarbus. Jis kupinas Žinios, kuri mums palaipsniui atsiveria, jei nepavargstame kasdien sekti Dievo Žodžio skambančio Mišiose. Tarsi iš mozaikos dalelių dėliojasi didžiulis paveikslas, vis giliau vedantis į slėpinį, leidžiantis išgyventi tai kas įvyko; susitikti su Atėjusiuoju.

Jėzus tik ką gimė; Kristus tik ką peržengė Dangų ir Žemę skiriančią ribą - savo sostą išmainė į ėdžias; savo švytinčią šlovę - į nakties tamsą tvarte.

Ir staiga Bažnyčia, rodos, pradeda skubėti :) Iš karto - kitą dieną - pirmasis kankinys! Steponas, rodos negailestingai, veja mus iš kūdikiško saldumo, rausvai jaukių ir pamaldžiai saugių paveikslėlių. Skaitant jo ir Kristaus kančios pasakojimus, stulbina jų panašumas.

Kristus - tik ką prisiėmęs žmogystę, o štai - pirmasis, kuris nuėjo paskui Jį - šiandien, atrodytų, Jį aplenkdamas. Kūdikio mokinys, pažinęs ir pamilęs Tą kuris prisidengė kūdikyste, kad mus - tikėjimo kūdikius - pagirdytų savuoju Išgelbėjimu.

Tačiau dar ne laikas atsikvėpti :) Kodėl iš karto po Stepono mus pasitinka Šventoji Šeima? Po kurios, jau kitą naktį, mus užklups nekaltųjų vaikelių skerdynės Betliejuje... Ką visa ši virtinė įvykių/atsiminimų/pokyčių reiškia? Nemanau, kad mano reikalas į tai atsakinėti... Juolab, kad slėpinys, kaip žinia, kiekvienam prabyla, kiekvieną pasitinka asmeniškai.

Tačiau vienas įvaizdis galbūt padės apkabinti Šventosios Šeimos iškilmę (taipogi, nepalikime Samuelio ir Hanos istorijos - jos tuojau prisireiks).

Tris dienas Jėzaus nebuvo kartu su Juozapu ir Marija. Tris dienas, Juozapas su Marija, valgydami prie šeimos stalo matė tuščią Jėzaus vietą. Hana, kuri atidavė savo sūnų Viešpačiui, kiekvieną kartą valgydama regėjo vietą prie stalo, kuri buvo skirta jos sūnui. Taip, ji pati, savo pasiryžimu paaukojo jį Viešpačiui; tačiau tai, ko gero ir yra meilės slėpinys. Ilgėtis, nerimauti, branginti; ir tuo pat metu - su laisve, viską kas brangiausia, atiduoti/pavesti/patikėti Karaliui.

Ir štai ta tuščia - brangiausiajam skirta - vieta prie stalo. Kur Jėzus, atsiskyręs nuo savo šeimos valgė tas tris dienas? Prie kokio stalo Jis rado vietos? Ir va dabar - aš... Kur aš klajoju, ieškodamas kitų stalų, o ne to - brangiausiojo, prie kurio man visada su begaline meile paruošta vieta? Jei namuose esu laukiamas svečias, tai kaip dar labiau manęs ilgisi Viešpats? Nepavargstantis laukti, gaivinantis atmintyje mano atvaizdą, kad iš tolo pamatęs atpažintų ir pasileistų tekinas manęs pasitikti...

Taikykimės su Viešpačiu... Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona. Jau nebebūkime netikintys, būkime tikintys!