Pirmiausia reikia prisiminti, kad kiekvienas esame pašauktas – gyventi, būti kuo panašesniu į Kristų, mylėti Viešpatį visomis jėgomis, protu, siela; o savo artimą – kaip save patį. Pašaukimą galima įsivaizduoti kaip man asmeniškai skirtą Dievo planą – Jo mylinčios Valios man sukurtas ir padovanotas galimybes, sugebėjimus ir nuolat įkvepiamus troškimus.
Tokiu atveju atpažinti ir sekti savuoju pašaukimu (į šeimą, į vienuolystę, į kunigystę) reiškia atpažinti ir sekti savo Mokytoją, kuris mane veda tuo keliu kuriame būsiu laimingiausias. Jėzus Kristus bet kuriame pašaukime yra viso ko šerdis, pavyzdys ir ištvermės šaltinis.
Būti laimingu nereiškia tingaus pasitenkinimo būsenos, kai Viešpats ir aplinkiniai tarsi tarnai tūpčioja apie mane tenkindami menkiausias mano užgaidas. Greičiau jau atvirkščiai – kiekvienas pašaukimas vesdamas mus į vis didesnį panašumą su Kristumi palaipsniui atveria pasiaukojimo džiaugsmą, leidžia paragauti tikrosios laimės ir meilės skonio – gyvybę už draugus atiduodant. Čia „draugu“ tampa kiekvienas artimasis – Kristaus Krauju išgelbėtas brolis bei sesuo. Ir kuo jis silpnesnis ar nevertesnis – tuo pašaukimas mus veda arčiau jo.
Taigi – pašaukimas yra kažkoks gelminis Dievo valios savo gyvenime suvokimas ir įsipareigojimas ja sekti nepaisant ištinkančių sunkumų ar nepasitikėjimo priepuolių :))) Todėl man labai patinka pirmųjų Bažnyčios amžių teologų (vadinamųjų Bažnyčios Tėvų) mintys apie pašaukimą. Jie labai aiškiai sako, kad pašaukimas yra pasirinkimas. Nereikia laukti pojūčių ar ieškoti ypatingų ženklų.
Gana griežtai [kartais - ne visai suprantamai] jie kalba :) Dažniausia - apie pašaukimą į kunigystę ir vienuolystę. Bet kažkaip gaivina tie žodžiai. Ypač dėl to, kad chebrytė patys savo gyvenimu paliudijo, jog tai nėra vien tik žodžiai, bet ir jų pačių pasirinktas ir ištesėtas įsipareigojimas bei džiaugsmo atpažinimas.
-x-x-x-
Origenas
Kai kurie protingais išvedžiojimais užsipuola [pašaukimą] tvirtindami: "Tai tiems, kuriems duota"; taip tarsi tie kurie norėjo likti skaistume, bet buvo pavergti kūno troškimų dabar galėtų tuo pasiteisinti. Tačiau mes, kurie tikime Raštu, prieš skaitydami; "Tai tiems, kuriems duota" skaitome; "Prašykite, ir gausite". Netgi dar daugiau - randame pridėta, kad: "Kiekvienas kuris prašo - gauna".
Dievas suteiks gerą dovaną, tobulą tyrumą skaistume ir celibate tiems kurie Jį prašo visa siela, visu tikėjimu, maldoje, be atilsio. Tebūna šis "Tai tiems, kuriems duota" mums paraginimas prašyti, kad būtume verti gauti. "Kuris gi tėvas sūnui, prašančiam duonos, duotų akmenį; ar prašančiam žuvies duotų gyvatę?"
Šv. Jeronimas
Visų krikščionių Mokytojas siūlo atlygį, kviečia išrinktuosius į kelią, laiko savo rankoje skaistumo dovaną, rodo tyrumo šaltinį ir šaukia: "Jei kas trokšta, teateina pas mane ir teatsigeria", "Kas pajėgia priimti - tepriima".
Tenebūna galvojama, kad tai likimas, atsitiktinumas ar sėkmė nukreipė kai kuriuos skaistumo keliu. Tai duota tiems, kurie prašė, kurie troško, ir kurie darbavosi, kad pajėgtų tai priimti. Nes tai bus duota tam kuris prašo; ieškantysis - atras, ir beldžiančiam bus atidaryta.
Mes pajėgiame trokšti būti tobulais. Trokšti - tai yra mūsų galioje. Tačiau kiekvienas, kuris trokšta būti tobulas - teeina, teparduoda visa ką turi ir teišdalina viską vargšams.
Šv. Jonas Auksaburnis
...Baigęs kalbėti apie eunuchus, kad jų buvimas eunuchais yra niekinis ir bevaisis [nebent jie protu ugdytų santūrumą bei susilaikymą] bei apie tuos kurie tapo eunuchais dėl Dangaus Karalystės Jėzus tęsia toliau: "Kas pajėgia priimti - tepriima!", iš karto pažadindamas jų uolumą, nes parodo kokia visa pranokstanti yra šio darbo gerumo didybė. Ir šitai Jis sako tada, kai parodė, jog tai tikrai įmanoma. Kad taip kuo labiau atsiskleistų laisva valia bei pasirinkimo galimybė.
Kai kas galėtų sakyti: "Jei tai yra laisvas pasirinkimas, kaipgi tada Jisai gali sakyti: 'Ne visi gali tai priimti, bet tik tie kuriems duota'?" Jėzus taip sako, kad pasimokytume, jog prieštaravimas yra didelis, tačiau ir tam, kad suvoktume, jog nėra priverstinio paskyrimo. Nes tai duodama tiems kurie to trokšta. Jis taip kalba norėdamas parodyti, jog tam kuris trokšta pakliūti į pašauktųjų gretas reikalinga galinga pagalba iš aukštybių.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Visiškai neaišku su tuo pašaukimu. Nejaugi begalinis Dievas Kūrėjas žmogui išskyrė tik 3 pašaukimus? :) šeimą, vienuolystę, kunigystę? Tada kaip viengungiai, nevedę? Kaip suprantu, kalbi ne apie veikimą pasaulyje (kažkokią profesiją)? visvien neaišku.. tada reiktų išaiškint, mums nesubrendėliams, kas yra vadinama pašaukimu. Ir ar gali pašaukimas kisti laike, gyvenime? Pvz. ar gali tikintis vyras ar moteris praradęs/usi šeimą (automobilio avarija sakykim) tapti vienuoliu/e? Tai viena.
Kitas klausimas kyla skaitant "kiekvienas esame pašauktas – gyventi (...) mylėti Viešpatį visomis jėgomis, protu ir siela". Ne visi gimsta su jėgomis ir su protu. Pvz. dauno ar edvardso sindromu apsigimę kūdikiai, negalintys judėti, protauti – kaip jie pašaukti gyventi ir mylėti Viešpatį "visomis jėgomis ir visu protu", jei gimsta kurti, akli, luoši ir tokie lieka tol, kol miršta, anksčiau ar vėliau? O jei dar toks vaikas gimsta netikinčų šeimoje, ar yra atiduodamas valstybės globai? Juk įvairiausių apsigimimų yra apie 6000... Kaip tada, koks tokio žmogaus pašaukimas? a?
argi čia susirinkome dėl bralgio?
manau, kad ir be manęs bus kas atsako :)
Kaip kiti nežinau, bent aš čia susirinkau būtent dėl bralgio
Vien tikėjimu rinkdamiesi Kristų mes jau esame pašauktyje. Jei renkuosi Kristų savo Viešpačiu, tai savaime tampu Jo misijos, Jo pašaukimo dalininkas, Tėvo įsūnis. Toliau jau ne pasirinkimas (pasirinkimas tik ten: Kristus, ar-ne), o dalyvavimas, kylantis iš priklausymo Kristui. Iš šito priklausymo vyksta... paskyrimas, siuntimas... Kai Kristus skiria (šaukia) mane atstovauti jį tam tikrame darbe, misijoje, srityje, kryptyje. Ir čia aš vėl renkuosi: Kristų ir jo siuntimą, arba- ne.
"Ne visi gimsta su jėgomis ir su protu." - grįsčiau paprieštarauti. visi gimstame su jėgomis ir protu. visi. tik vieni šiuos dalykus vienaip neša ant Kristaus Kryžiaus, o kiti kitaip. manai,kad tiems žmonėms, kurie gimsta su negale nereikia jėgų? dar ir kiek, daugiau nei mums. o ką atsineša žmogus atėjęs į žemę? visų pirma ateiname, o kad eitume, reikia jėgų, tai jeigu mus siunčia, tai ir jėgų duoda. kiekvienas esame pašauktas eiti, tik vat jau kiekvienas atskirai kviečiamas kažkur konkrečiau eiti. o visų pirmiausia esame pašaukti būti žmonėmis. plius, mes juk nežinome, kokiam pasauly ir kaip gyvena žmonės su negale, nežinome kaip jie eina šiuo keliu, bet jie eina, vienaip ar kitaip. ir tam, kad suprastume, kam esam pašaukti, reikia atviro žvilgsnio ir aišku širdies. nenustoti klausti, domėtis. "ar aš būčiau aš be viso to, ką gaunu?" kai pradedi stebėti, ką gauni, tada lengviau klausytis, kur esi kviečiamas. :)
kaip supratau kompetetingų pačio pasvarstymų nebus? o gaila...
Nekompetetingas patarimas: bent skaityti, o jei rasi su kuo, tai ir atlikti šv. Ignaco pratybas. Ten rasi atsakymus ne tik teorinius, bet ir savyje :)
Paskaityti knygučių, atlikti dvasines pratybas... ir pasidarys aišku, rasiu atsakymus? :) Prajuokinai... Manau, kad tai plika nuoga vargšė teorija ir ji žiauriai pjaunasi su realiu gyvenimu. Lengva cituoti šventuosius, dalinti patarimus, kai nesi tame... Sutinku, kad reikia skaityti, mokytis, melstis galų gale... bet tai vaisių duos negreit, geriausiu atveju:) todėl ir keliu klausimus čia
O tu nori atsakymo ar kad mes čia sugalvotumėm kokią saldžią versiją? Jei jau knygutės apie šventuosius nebeautoritetas, tai ką jau čia mes nuodėmingieji tau bepatarsim. Aš skaitau šv. Faustinos dienoraštį ir atsakymų jame užtektinai. Štai tau ir vaisiai, tik netingėk pakelti ranką ir nusiskinti.
"... galima įtarti chromosomines aberacijas. Vaisiaus apsigimimai:viršutinės lūpos ir viršutinio gomurio defektas; sprando srityje stebima cistinė higroma; rankų ir kojų polidaktilija." - cituoju išrašą iš besilaukiančios mamos medicinių dokumentų po ultragarsinio tyrimo. Neaiškinsiu, ką reiškia cistinė higroma, norėdamas pats pasiguglinsi.. Gal norėtum pamodeliuot situaciją ir pateikti savo "saldžiąją" versiją, kas būtų jei... toks vaikas gimtų pvz. tavo šeimoj, koks būtų jo pašaukimas? Gal auginti tėvus, brolius, seseris tikėjime? čia mano versija, cha:)
Nežinau, kodėl taip ciniškai kalbi apie neįgaliųjų pašaukimą. Matyt tam yra priežasčių. Kažkodėl nemanau, kad mes esame stipriai įgalesni už juos. Na taip - einame, dirbame, matome, klausome.
Bet tai - tik viena pusė - tai ką mes savo valia duodame, rezultatai kuriuos "pagimdome". Mūsų veiklos vaisiai. Ar pašaukimas susijęs vien tik su rezultatyvumu? T.y. veikla? hmz... tada tai būtų vadinama profesija.
Kuo skiriasi pašaukimas nuo profesijos? Tuo, kad pašaukime nėra išeiginių :) Ir tai susiję ne tiek su veikla, kiek su buvimu. Veikla labiau siejasi su tinkamumu; buvimas - su pašaukimu.
Bet tai, kaip sakiau, tik pusė pašaukimo tikrovės. Kita pusė - ta kuri mus supa. T.y. kiti žmonės. Pvz. kankiniai - jie nieko nepasiekė - jokių rezultatų. Neužmušė liūto, nenužudė imperatoriaus, neparašė knygos. Jie tik numirė žiauria mirtimi. Dėl Kristaus.
Ir šitas jų "neveiklumas" tapo, kaip Bažnyčios tėvai sako, "naujų krikščionių pasėliais" :) Būti ženklu vienas kitam - tai kiekvieno krikščionio būdas būti. Norime to ar nenorime, bet mes gyvename tarsi vitrinoje. Todėl kad per mus vienaip ar kitaip šviečiasi Kūrėjo atvaizdas, pagal kurį esame sukurti.
Ir va šioje - buvimo ženklu - srityje, tie "įgalieji" dažnai tampa neįgalesni už neįgaliuosius, nes slapstosi, vengia, bijo, išsisukinėja...
Taip, žinau apie ką kalbu. Bet neturėjau tikslo ciniškai: nežinau, kodėl taip pasirodė – virtualaus kalbėjimo iškraipymai :) o gal kad realiai atsidūrus tokioj situacijoj, pasijunti tūkstantį kartų neįgaliau už bet kurį neįgalųjį.. čia tu tiesą pasakei
Pats paklausei, pats ir atsakei... Auginti tikėjime? Jei ne tikėjime, tai bent jau meilėje tikrai. Būtų gera, kad ir tikėjime. Ar tai ne kilnus pašaukimas bei misija?
Kas dėl neįgaliųjų tai kviečiu aplankyti Betzatos bendruomenės svetainę ir pasiskaityti skaitymus.
Labai kabina šv. Jeronimo mintys - "mes pajėgiame trokšti būti tobulais". Vis galvodavau, kad toks troškimas - puikybė. Ir būtų, jei nepastebėsi ir nepildysi tos sąlygos - parduoti viską, ką turi ir išdalinti viską, ką gauni :)