Deimantė nepaliauja įkyrėt su klausimu: „Ką reiškia ‚Mesijas‘?“ Ko gero teks pabandyt bent jau šiek tiek išsamiau pasiaiškint kas tai yra...
Pirmiausia apie žodžio ‚Mesijas‘ reikšmę – jis hebrajiškas, kyla iš veiksmažodžio משח (mašach – ‚patepti‘) ir reiškia ‚pateptasis‘. Lietuviškai tariamas kirčiuojant „i“ raidę. Iš karto reikėtų pasakyti, jog graikų kalboje šis žodis turi savo atitikmenį – Christós (Kristus) – jis kyla iš graikų kalbos veiksmažodžio χρυω (chrüo – ‚patepti‘) ir reiškia tą patį – ‚pateptasis‘.
Ši sąsaja su patepimu gana įdomi. Izraelyje patepami būdavo karaliai, pranašai ir kunigai. Taip jie būdavo pašvenčiami tarnystei. Baisiai įdomu, kad netgi karalius Kyras, Persijos valdovas (taigi – pagonis) Šventraštyje vadinamas ‚Dievo Pateptuoju‘, t.y. ‚Mesiju‘. Pats aliejus (nepradedant ilgų klaidžiojimų po prasmes ir reikšmes) ko gero yra ypatingo Dievo prisilietimo ženklas. Ir jei kažkas yra ne tik patepamas, bet ir jo vardas yra ‚pateptasis‘, tai reiškia, jog patepimas (Dievo prisilietimas ir pašaukimas jam) yra pati to asmens gyvenimo ašis. Viskas dėl ko jis yra – tai patepimas. Mhm...
Na, o dabar bent trumpai apie tai ką šis žodis savyje talpina, koks jo prasmių laukas. Kodėl tai svarbu? Hmz... turbūt dėl tos pačios Jono Evangelijos septyniolikto skyriaus trečios eilutės :) Sakiau juk kažkada – ją reikia iškalti mintinai. Dabar – gera proga tuo užsiimt :) Taigi – kodėl tai svarbu? Šis terminas (arba titulas, arba vardas) turi tūkstantmetes šaknis judaizme, iš kurio leidžia savo šakas ir į krikščionybę. Ir suprasti kodėl mes vadiname Jėzų Mesiju, o juo labiau – kokio didžiulio pažado išsipildymas tai yra – ohoho, koks svarbus dalykas katalikui. Suprasti ką giedu, ką ištariu maldoj – tai juk pirmas žingsnis :) Taigi:
Judaizme
Mesijas, viena vertus, turi gana aiškius bruožus:
- Tai Dievo žadėtas Išgelbėtojas
- Jis ateis laikų pabaigoje
- Jis bus iš karaliaus Dovydo giminės – jo palikuonis
- Jis suvienys visą Izraelį
- Su jo atėjimu įsivyraus visuotinė taika – pilnatvės era
Mesijo laukimas kiekvienam izraelitui yra turbūt vienas svarbiausių jo tikėjimo bruožų. Jie jo ilgisi taip stipriai, kaip mums, katalikams, net sunku įsivaizduoti... Šio laukimo pagrindas - paties Dievo pažadas sutinkamas ir nuolat atsinaujinantis Šventajame Rašte (ypač pranašų knygose).
Vis tik laikui bėgant išsivystė bent keletas krypčių bandančių kažkaip atnešti šviesos ir aiškumo į šį slėpinį. Kertiniai dalykai lieka tie patys, tačiau apie tai kas ir koks Mesijas turėtų būti – nuolat svarstoma ir kartais netgi ginčijamasi. Žodžiu – viskas kaip visada :)
Krikščionybėje
Jėzaus darbai ir žodžiai liudijo pribloškiančią Jo savimonę – Jis save laikė, o kartu savo darbais bei žodžiais nuolat patvirtindavo, jog yra tasai – Dievo žadėtasis ir Izraelio išsiilgtasis Išgelbėtojas – Mesijas. Pirmieji krikščionys – tai atsivertę žydai tikintys, jog Jėzus yra Mesijas. Tačiau tai – jau gerokas šuolis pirmyn.
Pats Jėzus nepaisant stulbinančio pažadų bei pranašysčių išsipildymo Jame, gerokai „suvėlė“ ir galbūt netgi dar giliau panardino į slėpiningumą kas ir koks turi būti lauktasis Mesijas:
- Taip, Jis – žadėtasis Išgelbėtojas. Bet užuot kaupęs jėgas išvaduoti savo tautai iš romėnų priespaudos, Jis elgiasi kone priešingai – darosi vis „silpnesnis“, kol pagaliau nužudomas pačia gėdingiausia to meto mirtimi. Vis tik Jo mokiniai tiki, kad tai ir buvo Išgelbėjimas – ne iš politinės, bet iš nuodėmės vergystės.
- Su Jėzumi neatėjo pasaulio pabaiga. Hmz... keblu :) Viskas būtų paprasčiau, ane? Ir vis tik, Jo mokiniai tiki, kad po Jėzaus, visas laikas, kad ir kiek jis truktų – yra „paskutinis“. Mes gyvename nebe laukimo, bet išsipildymo laike. Hmz... ar tik tai nėra sunkiau?...
- Evangelistai bando brėžti Jėzaus liniją iki Dovydo. Ir vis tik ten nemažai keblumų (apie tai kada nors vėliau)...
- Ar Jėzus užuot suvienijęs Izraelį, nesuskaldė jo?
- Jėzus pats sakė: "...manote, jog esu atėjęs nešti taikos? ... atėjau nešti karo"
Na, ir daugybė kitų Jo žodžių ir darbų, kurie daugiau ar mažiau buvo sunkiai suderinami su tuo, kokio Mesijo tauta ilgėjosi. Atrodo, kad Jėzus kone specialiai „slapstėsi“ nuo visiško aiškumo, kad mes liktume laisvi daryti tikėjimo žingsnį, ir mūsų nevaržytų žinojimo prievarta...
Tad jei bandytume palyginti kuo skiriasi judaizmo ir krikščionybės tikėjimo kraičiuose atpažįstamas Mesijo paveikslas, galėtume įžvelgti kelis (svarbius!) bruožus (nesinori sakyti ‚skirtumus‘) kurias krikščionybės žvilgsnis ir tikėjimas skiriasi nuo judaizmo:
- Mesijas jau atėjo
- Jis – Žodis tapęs kūnu, t.y. Dievas tapęs žmogumi. Tai – kažkas absoliučiai skirtingo nuo judaizmo, kuriame Dievas yra visiškai skirtingas nei pasaulis.
- Jis kenčia aukodamasis už pasaulio nuodėmę, prisiimdamas šią nuodėmę bei jos pasekmes (kaltę ir bausmę) sau. Tuo tarpu judaizme laukiamas Mesijas yra pergalingas, nepatiriantis nesėkmės ar pralaimėjimo.
- Su Mesiju ateina Dievo Karalystė – artimo (netgi intymaus) gyvenimo su Dievu tikrovė, kuri yra Mesijo nešama ir Jame išsipildo.
Ir dar daugybė smulkesnių bruožų, bet svarbiausius lyg paminėjom. Svarbiausia ką norėjau pasakyt – judaizmo ir krikščionybės žvilgsnis į Mesiją yra ganėtinai skirtingas, bet neatsiejamai susijęs. Krikščionybės šaknys ir ištakos yra judaizme. Todėl ieškoti ten pilnesnio supratimo ko buvo laukta ir kas išsipildė su Jėzaus atėjimu, o svarbiausia – kaip išsipildė – na, tai LABAI svarbu :) Nes pažintį Jį – yra ne tik meilė, bet ir Išgelbėjimas.
New Age‘as
Mhm, čia tokia erezija šiandieninė, nors... Tokio mąstymo krypčių net ir judaizme netrūksta :) Taigi – New Age‘o teiginys yra tas, jog kiekvienas iš mūsų esame Kristus (arba Mesijas, jei hebrajiškai), tik turime savyje TAI pažadinti. Atsiminkim filmą „Matrica“, kurio pirmoji dalis yra reklaminis New Age‘o lankstinukas. Viskas ko reikėjo herojui – tai tik išlaisvinti savo protą. O tada jau galima skraidyt :) Na taip, čia užlanksčiau, bet ši idėja, jog kiekvienas esame Kristus ir todėl Jėzaus Kristaus mums nereikia – šiandien ji gaji, neretai net ir į katalikų namus užsukanti :)
Jėzus ar/ir/yra Kristus?
Taigi, kuo skiriasi Jėzus ir Kristus? Ar iš viso skiriasi? Geras klausimas :) Labai trumpai ir kuo aiškiau pabandysim.
Jėzus – tai Dievo Sūnus tapęs žmogumi, gimęs iš Mergelės Marijos ir gyvenęs 33 metus, nukankintas, nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlęs trečiąją dieną.
Kristus – tai tas pats Asmuo, tik jau po to, kai įžengė į dangų praėjus keturiasdešimčiai dienų po Prisikėlimo. Jis, išaukštintas, nugalėjęs mirtį, sėdinti Dievo Tėvo dešinėje. Galingasis, Nenugalimasis, Amžinasis.
Ar bent kiek aiškiau? Jėzus yra mūsų Dievas, kuris tapo mums bičiuliu ir broliu. Kristus yra mūsų Dievas, kurio sparnų šešėlyje skubame slėptis, kurį su virpuliu, priblokšti Jo galybės ir didingumo garbiname. Todėl netgi tie patys dalykai gali tapti skirtingi savo vidumi. Pvz. klūpėjimas – gali būti artumo su Jėzumi išraiška, kai atsiprašau, arba kai Jis yra manyje po Komunijos kaip Mylimasis; taip pat klūpėjimas gali būti ir aukštinimo bei šlovinimo laikysena, kai atsistoju kaip kūrinys prieš savo galingąjį Gelbėtoją – Kristų. Taip – visa tai susipynę ir neatsiejamai tarpusavy susiję. Bet tai – pilnas mūsų Viešpaties paveikslas, neleidžiantis pasinerti į per didelį jausmingumą, nuolat pabrėžiant vien Jėzų, arba pamesti gyvą ir artimą santykį su Juo, pabrėžiant vien Kristų.
Taigi - Jėzus ir Kristus (arba Mesijas, tik tiek, kad Kristus labiau prigijo krikščionybėje) yra tas pats Asmuo. Ir teisingiausia yra sakyti: Jėzus yra Kristus; arba: Jėzus yra Mesijas. Šiuo sakiniu išpažįstame, jog Jis yra Dievo pažado išsipildymas.
Taaaip... ilgokas čia tas tekstukas gavosi, tikiuos nenusibodo. Jei kas neaišku, arba matot, jog reik papildyt – komentarai visada laukiami. Ačiū Deimantei – privertė :)
Įdomumo dėlei - "Jesės medžio" ikona - Jesė yra karaliaus Dovydo tėvas, ir Jėzus kartais yra vadinamas jesės medžio atžala, taip pabrėžiant jo kilmę iš karaliaus Dovydo giminės.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus

Komentarai
Kartais tenka išgirsti iš katalikų tokių teiginių, jog klūpėjimas nieko nereiškia, nes nesvarbu, ar sėdėsi, ar stovėsi- jei meldiesi, Dievui vistiek tokia pat malda.
Gal gali paaiškint klūpėjimo reikšmę, tikslą ir prigimtį?
C.S.Lewis labai gražiai apie tai sakė: "Paikas tasai, kuris galvoja, jog jo malda nepriklauso nuo jo kūno laikysenos" :)))
nagi, pagooglink apie klūpėjimo prasmę katalikybėje, tada brūkštelk. Pažiūrėsim kas teisinga, pasiginčysim :)