Man rodos, joks kitas sakramentas nėra taip atviras Dievo ir žmogaus bendradarbiavimui, kaip Išpažintis. Neveltui netgi tikslesnis jo pavadinimas - Sutaikinimo sakramentas - kviečia galvoti apie DU, o ne apie vieną.
-x-x-x-
Kartais mėgstu žaisti "veidų žaidimą" - man, pvz., kierkvienas automobilis turi savo "veidą". Taipogi kai kurie įvykiai - Tremtis, Atgimimas, Karas - taipogi turi savo veidus. Kartais juos lyg užčiuopiu, pamatau kai kuriuos jų bruožus.
Taipogi ir Išpažintis - man rodos ji turi savo ypatingą, unikalų, išskirtinį veidą. Sutikus gatvėje, ko gero, būtų nesunku atpažinti, kad tai - Sutaikinimo slėpinys. Ir galbūt tai netgi nebūtų dviejų metrų ūgio stuomeningas vyriškis veriančiu žvilgsniu :) Greičiau jau gal giminių ir artimųjų pamiršta bobulė, kuri nežinia iš kokių pajamų pragyvena, kalbasi nežinia su kuo ir nežinia kur gyvena :)
Ir va čia kaip nuotraukoje - senolių veidus žvilgsniu glostant, juoko raukšleles prie akių skaičiuojant - vieną Sutaikinimo veido bruoželį šiandien noriu drauge, žvilgsnį pasiaštrinus, apžiūrėti.
-x-x-x-
Kas gi yra ta "atgaila"?
Sunkioji dalis - nuodėmių išpažinimas - baigėsi. Kunigas dar kažką pasako, o širdy jau vis lengviau, jau skverbiasi palengvėjimas... Ir tada, kaip finalinis rungtynių švilpukas, - "už atgailą sukalbėsi...".
Nesileidžiant į papievius apie tai kas geriau - sukalbėti ar atlikti, atsiteisti ar atsiprašyti, atsilyginti ar nuolankiai priimti atleidimo dovaną - pagalvokime: ar tos atgailos iš viso reikia? Ir jei jos vis tik tikrai reikia, tai kokia gi pagaliau jos paskirtis?
Ar jos reikia?
Reikėtų vengti kai kur įsigalėjusio maginio atgailos supratimo - maždaug, jei nesukalbėsi atgailos, tai nuodėmės nebus atleistos. Tai - netiesa. Nuodėmės atleidžiamos ne dėl atgailos atlikimo. Jos atleidžiamos dėl Kristaus aukos. O šis atleidimas išliejamas tam kuris tiki Kristumi ir gailisi už savo nuodėmes.
Todėl čia ryškėja atgailos, kaip tam tikro dėkojimo ir teisingumo atstatymo, pobūdis. Atgaila nėra būtina nuodėmių atleidimui. Tačiau ji būtina Susitaikymui. Kadangi susitaikymas yra abipusis veiksmas, tai kažką turi padaryti ir vienas, ir kitas.
Atgailai čia atsiveria labai plačios galimybės. Kartais ji, tiesa, nuskurdinama iki "dviejų sveikamarijų", bet netgi jei kunigas ir neparodė ko nors prikišamai, galime patys įsiklausyti į tai ką sako sąžinė - grąžinti pavogtą daiktą, atsiprašyti įžeistojo, parodyti meilę tiems nuo kurių buvome nusigręžę, dėkoti Dievui už atleidimą ne tik maldomis, bet ir darbais. Ar jau visi būdai išvardyti? :) Ko gero ne. Geriausią sugalvosi Tu.
Kam jos reikia?
Va čia - smagiausia dalis. T'sakant vyšnia :) O gal netgi dar daugiau - biskvitas, be kurio pyragas būtų per saldus ir todėl - nebeskanus...
Aš manau, kad būtent atgaila yra tasai saugiklis, kuris mūsų tikėjimo kelionę apsaugo nuo taip vadinamos "katalikiškos šizofrenijos". Che che che, "katalikiška šizofrenija" čia vadinu tam tikrą skilimą: kai gyvenimas eina sau, o tikėjimas - sau.
Tada gaunasi taip, kad gyvenu savaip, po to ateinu išpažinties, susakau visą tą "savaip", gaunu tai kas priklauso ir einu toliau gyventi savaip :) Kuo visa tai baigiasi? Ogi tuo, kad Išpažintis pradeda nebekeisti gyvenimo. Ir tada ji lieka kažkokiu šiek tiek juokingu ritualu, kurį "reikia" atlikti, dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Kodėl "šiek tiek juokingu"? Todėl, kad tai veiksmas, kuris prarado savo prasmę.
Veiksmas, kuris nebeveikia. Todėl jis nebepatikimas. Ir todėl vis sunkiau jį nuveikti. Ir todėl nebelieka ryžto veiklumui. O viskas prasideda nuo to, kad po Išpažinties pamirštama, jog tai - Susitaikinimo šventė. Ir kad Išpažintis mane perkeičia, Ir kad Viešpats nori ne tik atleisti nuodėmes, bet ir keisti mano gyvenimą, kad nebepasiduočiau nuodėmei.
Kaip tai įmanoma?
Ogi per atgailą! Būtent atgaila yra ta virkštelė, kuri jungia begalinės Tėvo meilės įsčias su besivystančiu ir vis labiau ryškėjančiu Jo Sūnaus atvaizdu mano gyvenime. Būtent atgaila yra toji protaka tarp Tėvo gailestingumo vandenyno ir mano negyvosios jūros. Protaka, kuri kupina Šventosios Dvasios srovės. Būtent atgaila yra toji Tėvo Valios druska, kuri krenta į mano kasdienybės tešlą.
Todėl ir atgaila, užuot tapusi kažkokiu ritualu, tebūnie gyva mokykla. Atsiminti už kokios nuodėmės atleidimą dėkoju. Nepamiršti, kaip toji nuodėmė mane ištinka. Leisti Dievui manyje auginti išmintį ir užsispyrimą vis labiau klausyti Jo, o ne savo valios...
Argi visam tam užteks dviejų sveikamarijų??? Neatrodo... Tačiau kita vertus, atgailos momentas yra būtent tas laikas, kai mes esame tyriausi, mažiausiai varginami nuodėmės, labiausiai susikaupę. Taigi - tai akimirkos, kuriomis Dievas gali labiausiai prie mūsų priartėti. Kai nuodėmė netrukdo Jam veikti.
Ko gi reikia iš mūsų? Tik suvokimo, kas tai per laikas, ir kam jisai skirtas :)
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Be galo džiugina, kuomet jaučiu, kad gaunu labai asmenišką atgailą. Kai širdyje jauti, kad Viešpats pakvietė atgailai ypatingu, išskirtiniu būdu (visai kitaip nei prieš tai eilutėje prie klausyklos suklupusį žmogų ir visai kitaip, nei suklupsiantį po manęs). Tai būna ypatingas prisilietimas. Kad jis įvyktų būtina ir tiesiog privaloma malda už nuodėmklausį ir malonės prašymas jam.
Kartais Viešpats paragina dar vienam atgailos būdui: likti ištikimai toje maldoje, kurią gavau atgailai iki pat kitos išpažinties. Esu pastebėjusi, kad kasdien arba bent dažnai prisimenama užduotoji malda labai padeda išlikti ištikimybėje ir tuo pačiu vėl ir vėl pajusti dėkingumą už tąkart dovanotą man Gailestingumą. Tai tikrai neprivaloma, bet man tai yra dar vienas iš būdų sugrįžti į santykį.
Jėga! Taip norėtųsi daugiau to veido bruožų tavo, Algi, akimis pamatyt, bet ačiū ir už tiek - tai irgi labai daug :)
Na, su išpažintim irgi visaip būna, kaip ir su daugeliu dalykų. Pirmąkart ėjau išpažinties - viso gyvenimo išpažinties, kuri man pavyko ne iš karto :) Pirmiausia, norėjosi tiesiog šilto, žmogiško santykio su nuodėmklausiu, jokiu būdu ne vien tik tylaus išklausymo ir atgailos uždavimo, kuris man tada dar nieko nereiškė. Gavosi taip, kaip nenorėjau. Jaučiau poreikį eiti dar ir dar kartą. Ir tik trečiam kunigui, kuris, rodės, žvilgsniu ragino nebijoti, atsiverti, pavyko pasakyti tiek, kiek nežinojau esant paslėpta manyje. Va tada ir atsitiko tai, kad gyvenimas ėmė keistis realiai.
Šituo trumpu liudijimu norėjau tik pasakyti, kad nebūtinai kiekviena išpažintis pavyksta. Ir oj kaip labai žmogui gali pagelbėti pasišventęs Kristaus ir nusidėjelių tarnas - kunigas.
Atgaila padeda žmogui keistis, pvz: apšmeižūs kitą ir žinant, kad tai netiesa sveikiausia atgaila yra eiti pas tą žmogų prisipažinti ir atsiprašyti. Beabejo reikia valios pastangų, maldos ir drąsos tai įgyvendinti, bet tai tikrai gydo.
Taip pat manau derėtų pasidalinti su kunigų apie ankstesnės išpažinties atgailą - kaip pavyko įgyvendinti, ar nepavyko. Tai pasitarnauja ne tik einančiam išpažinties, bet ir nuodėmklausiui, kuris atgailą "užduodą"
Na, yra juk ta paprasta ir įprasta formulė :" ... atgailą atlikau...". Turbūt pasidalinti tuo, kas pasitarnautų abiems, gera ir verta tik tuomet kai turi pastovų nuodėmklausį ar dvasios tėvą. Kartais tai tiesiog neįmanoma. Ar man tik taip atrodo?
Norisi prisiminti patirtį, kai nuodėmklausys "uždavęs"(na, koks gi čia kitas žodis tiktų? Gal... "paskyręs"?) atgailą manęs paklausė :"ar gerai?". Kadangi jaučiausi taip, tarytum būtų pataikęs į dešimtuką, jutau savy tą atgailą kaip dovaną sau, su džiaugsmu ištariau: "labai..." Ir tas paklausimas, pasitvirtinimas buvo labai brangus.
Ne per seniausiai supratau, kad tik išpažintis mane ir tempia į priekį tai kritiniais atvejais, kai pavargsti.
kai esu išsekus fizikškai, kai esu nusivylusi, pasyvi, kai užmirštu, kad reikia nuolat ieškoti Jo veido ir nėra nieko šalia, kas man tai priminti, kai ant akių užsitraukia migla. išpažintis yra vaistas nuo visų ligų.
būna kad išpažinties einu save versdama ir tai tik į naudą, nes nuslysti į tokį dalyka, kaip - "ai, man dabar sunku, gal vėliau" labai lengva. todėl versti save - gerai :).
Laikas, kai atgaila prasideda dar toli iki klausyklos... Skalbi ir velėji save kaip tą skalbinį ant liepto su kultuve...Tada atitempi save kaip šlapią skudurą iki klausyklos išpažinčiai. Jau viską pats žinai, bet turi garsiai balsu ištarti...ir gauti Jo atleidimą.
Tai vadinama gailesčiu ir sąžinės sąskaita. Atgaila gi - šiek tiek kitas reikalas, - kad gavęs atleidimą nenuskrajotum kaip paukštelis. Atgaila, kaip padėkojimas už atleidimą ir, kartais, teisingumo atstatymas yra labai svarbi (ir vis tik - kitokia nei sąžinės sąskaita ar gailestis) išpažinties dalis.
Man rodos, kad tikram susitaikinimui ši atgaila labai svarbi. Ne mažiau svarbi nei gailestis už nuodėmes ir gera sąžinės sąskaita apie kurias kalbėjai.
Nors čia taipogi yra pavojus perlenkti lazdą ir pasidaryti paniurėliu, kuris nebesidžiaugia atleidimu, nes jam atseit ištisai reik gailėtis ir save kaltinti :)
Ačiū:) Atgaila - išpažinties dalis. Išpažintis: nuodėmės(kaltės) suvokimas, sąžinės sąskaita, gailestis, nuodėmės išpažinimas, atgaila (skyrimas, gavimas ir atlikimas) kaip padėka ir susitaikymas, gyvrenimo perkeitimas. Taip?:)
Dar įdomus kūno dalyvavimas šiame dvasiniame procese: ėjimas išpažinties, klaupimasis klausykloje, balsu garsiai pasakyti...Daug kas neperžengia to 'eiti išpažiinties' tiesiogine žodžių prasme..
Niekada nebus perlenkta lazda ir jokio pavojaus, kai atgailai gausi Marijos Magnificat...