Kažkokiu būdu aplink besiklostantys įvykiai nuolat įtraukia mus į tikrą kovą, kai neišvengiamai tenka rinktis kada ir kaip pasielgti - pagal sąžinę? pagal patogumą? ar tiesiog - "nusiplauti rankas" ir leistis pasroviui vengiant bet kokios atsakomybės?
Ir netgi tada kai imamės atsakomybės, kai stengiamės tapti ir išlikti "istorijos bendraautoriais" - vaikštome skustuvo ašmenimis tarp cinizmu apsišarvavusio "kietumo" ir pervargimo. Kodėl? Daug čia būtų galima prikalbėti... Bet šiandien galvoju apie tai, kad retai beklausiam Dievo: "kokia Tavo valia?"
Tokie jau mes... - nuolat puolami atsakomybių, nuolat klausinėjami patarimų, provokuojami sąžinės balso ir dar negana to tąsomi asmeninių troškimų... Galiausiai pradeda atrodyti, jog vis mažiau laiko lieka visokioms "pasyvioms" būsenoms (pvz. Dievo Valios klausimo ir klausymo) - kaip tam Martinaičio Kukučiui:
Taip gyvenimas nedavė laiko,
Vargindamas akis ir galvojimą:
Vis ką nors reikėdavo dirbti,
Eiti kur nors ar važiuoti.
Vėlgi, įtempus pamokslavimo raumenį būtų galima papostringauti ir išprovokuoti ne vieną išsakytoms mintims pritariantį atsidūsėjimą. Bet... šiandie mintis nužingsniavo kita linkme - kas gi mane tuose pervargimuose galėtų atgaivinti? Kas duos tą (privalomą?) kasdienį pieno pakelį mano kenksmingose sąlygose besidarbuojančiai dūšiai?
Kad ir kaip bebūtų keista, ši klausimas visai netikėtai mane atvedė prie Dekalogo. Ne netiesa... Apgavau tave, Skaitytojau :) Iš tikrųjų, tai Dekalogas mane atvedė iki visos šios klausimų virtinės, kurią Tu tik ką perskaitei. Net ne visas Dekalogas, o Antrasis (NB! ne pagal katalikiškąją, o pagal rabiniškąją interpretaciją) Įsakymas:
neturėsi kitų dievų priešais mane (~ mano akivaizdoje)
nedarysi sau atvaizdo (~ stabo) ...
Rabiniškosios interpretacijos daugiabriauniškumas kartais būna toks maitinantis... Taip ir šįkart - ji tarsi išskaidrina įstatymo paviršių ir jame pradedu kaip veidrodyje skaityti savojo santykio su Dievu istoriją. Leisk ir Tave, Skaitytojau, pasikviesti į šį minčių sodą, pasivaikštinėti Išmintingųjų pavėsyje.
Kodėl šis Įstatymas toks ilgas?
Rabinai netiki, kad Biblijoje yra bent vienas nereikalingas žodis ar pasikartojimas. Todėl ir šį Įstatymą jie aiškina be galo praktiškai - jei Biblijoje būtų parašyta "nedarysi stabo", tai vis dar liktų galimybė parsinešti į namus kieno nors kito padarytąjį ir taip "apeiti" Dievo Įstatymą. Būtent todėl Dievas pasakė: "neturėsi" ir "nedarysi".
Prisimenu tuos atvejus, kai ne pats išsigalvodavau ar susikurdavau stabus, tačiau leisdavausi supančiojamas tų kuriuos išgalvojo bei sukūrė kiti - vaikytis mados, visokių "naujumų", elgtis "taip kaip įprasta" ir t.t. ir pan. Parsinešti į namus kito padarytą stabą...
Ką reiškia "kiti dievai"?
Čia prasideda aukštasis rabinų "pilotažas" :) Nėra kažkokios vienos "teisingos" nuomonės. Tačiau regint jų visumą galima užčiuopti tai ką pavadintume "teksto prasme". Štai keletas įžvalgų:
- Raštas čia kalba ne apie "kitus dievus" bet apie kitų (tautų, žmonių) dievybes. Tad pasakymas "neturėsi kitų dievų" reiškia: "nepriimsi kitų tautų garbinamų dievybių kaip savo". Išties - ko gi trūksta Viešpačiui, kad aš nuolat Jo išsižadu ir pradedu ieškoti kažkokių "papildų"? O dar labiau mane masina tautiškumo klausimas - ar tikrai mes, lietuviai, tikėjime turime atsižadėti lietuviškumo? Išmesti lauk kantičkas, pasitenkinti verstinėmis maldomis bei giedojimais?...
- Žodis "kitas" (hebr. acher) gali būti siejamas su žodžiu "einantis paskui, vėlesnis" (hebr. achar). Todėl, sako rabinai, šie "dievai" turi būti suprantami kaip tie kurie "daro, kad būtų vėliau, verčia vėluoti". Stabmeldystė lėtina ir stabdo gėrio bei tvarkos įsigalėjimą pasaulyje - Dievas dėl stabmeldystės negali pripildyti pasaulio gėriu taip greitai ir taip pilnai kaip Jis norėtų. Jėzus, sakydamas: "Aš esu Kelias", nepasakė: "esu trumpiausias kelias". Ir vis tik nuolat ieškau lengvesnio, greitesnio būdo. Net nepastebėdamas, kad taip verčiu Dievo Karalystę stoviniuoti ir gaišti, nes ieškau ne jos, o savęs, savo patogumo.
- Pasakymas "kiti dievai" reiškia, kad stabmeldystė perkeičia tuos kurie jai pasiduoda. Stabus garbinantys pasidaro "kiti, kitokie". Rabinas, kuris išsižada savo tikėjimo ir dirba šeštadienį - tai jau nebe rabinas; tai - kitas, kitoks asmuo.
- Stabai yra "kiti, kitokie", nes jie negirdi, jie nepadeda. Todėl šie "dievai" yra svetimi tiems, kurie juos garbina. Aha - kiek kartų mane ištikusieji stabai viliodavo savo patrauklumu ir vis tik vėliau palikdavo nusivylusį, nepatenkintą, tuščią. Vaje...
- Šie "dievai" yra "kiti", nes jie nuolat nauji, kitokie. Vos pasikeitus gyvenamai aplinkai bei sąlygoms - keičiami ir stabai. Jie nuolat keičia pavidalą bei išvaizdą. Nors... viduje lieka tie ir tokie patys.
- Pats žodis "stabas" hebraiškai skamba molekh. Jis stulbinančiai panašus į žodį "karalius" - melekh. Todėl stabas yra tas kuriam mes leidžiame mus valdyti, būti aukščiau už mus. Kai tik kažkam, kas nėra Viešpats, mes leidžiame mums viešpatauti - tai jau yra stabmeldystė.
Ar begaliu sakyti, kad neturiu stabų? Ar begaliu sakyti, kad klausausi ne "dievų", bet Dievo Valios? Ir vis tik kažkaip slėpiningai mane šis Įstatymas maitina. Leisdamas atpažinti nuodėmę, veda mane į tiesą.
Ir kurgi manosios jėgos šaltinis? Ar tikrai turiu šiuos dalykus išmokti, kad ir vėl, su naujomis jėgomis galėčiau kinkytis į gyvenimo vežimą? Ar tikrai šis Įsakymas yra tiesiog naudinga informacija, kuri tuo pat metu yra ir dieviško baudžiamojo kodekso dalis?
Juk visai gali būti, kad būsimuoju laiku išsakyti "Įsakymai" iš tikro yra pažadai, kurie pradeda pildytis su Sekminėmis, kai Šventoji Dvasia pagaliau įrašo šiuos žodžius ne akmeninėse, bet kūninėse širdies plokštėse? Ir kad pirmiausia mes turime rūpintis ne kaip įtempti jėgas tarnystei, bet kaip įtempti klausą bei atverti širdį, kad nepražiopsotume to, ką Viešpats nori duoti.
Negi mes sugebėtume pranokti Jo išmintį? Negi mes geriau už Jį žinotume kaip pravesti maldos susirinkimą, kokį žodį ištarti šeiminykščiams grįžus namo, kokiu žvilgsniu žvelgti į savo artimą? Todėl ko gero pati teisingiausia nuostata yra klausti: "kaip Tu, Viešpatie nori per mane kalbėti, per mane liesti, per mane eiti?"
Dekalogas prasideda ne nuo mūsų. Pirmasis Įsakymas, sako rabinai, yra:
Aš Esu Viešpats, tavo Dievas
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
įdomu. aš pastaruoju metu apie tai daug galvoju. bėgu, darau, neišeina, nerviniesi, tada vėl darai ir t.t. "o kur mano žvilgsnis" - klausiu savęs. kas yra visos mano kasdienybės, tų įvykių priežastis? o kam aukoju tuos darbus, kuriuos darau kasdien, nejaugi jie taip ir neturi prasmės? turi. taip įsitraukiu į visus tuos dalykus, kurie nuolat aplink mane, o Jis eina šalia ir aš Jo nematau. pradėjau save stebėti. oi kaip sunku, bet tai padeda, tai padeda sustoti ir pasikviesti ir Jėzų į tą pagrindinį kelią kuriuo aš važiuoju, nepalikti jo šalutiniame :)
šią savaitę kasdien nueinu, nors 15 min. į Gailestingumo Šventovę, einu prašyti, kad padėtų man būti atidžiai dalykams, kuriuos Jis man duoda. kai ten įžengi, atrodo įžengi į visai kitą pasaulį, staiga viskas nutyla, tas bėgimas aplink sustoja ir lieku tik aš ir Viešpats. ateiti ir atsistoti prieš jo veidą, prašyti, kad Jis pasirodytų toje dienoje. ir viskas pasidaro tikrai papraščiau, nes patiki tą dieną Jam. ir save stebėti pasidaro lengviau.
džiaugiuos, kad esu silpna. nes tik per mano silpnumą Jis gali ateiti pas mane. nuolat. kasdien. :)
Ačiū, Algi.gražu.
Ir man labai, ypač ta mintis, kad jei neklausiam (neklausom) Jo valios, tai prisidedam prie Dievo Karalystės vėlavimo, ir aš apie tai mąsčiau. O norint gyvent girdint ką Jis man sako, reikia labai sulėtint apsukas :) Pasaulio skubėjimas - dar vienas kapitalizmo demonas (čia pagal mane :))
kas link rabinų, tai imu galvoti, kad tikrai tos jų taisyklės reikalingos jau vien dėl to, kad daugelis žmonių neįsimąsto iki tokių subtilumų. O jie svarbūs. Kad ir dėl to paties darbo sekmadienį - labai jau slidi riba, kada skaitosi nuodėmė dirbti ir kada ne.
Labai giliai pažvelgta į tokią atrodytų sausą problemą. Iš tiesų, norint neatsiduoti stabams, reikėtų kažkokiu būdu sau nusistatyti kriterijus, pagal ką juo pažinti. Paradoksalu, tačiau šiais laikais tenka išgirsti netgi tokių priekaištų, kad kryžius su krucifiksu irgi neva esąs stabas. Ir dažnai vis prieš akis yra mojuojama būtent pastaruoju dekalogo įsakymu. Taip lyg bandoma sumenkinti visą katalikų vaizduojamojo meno tradiciją. Manau šis įsakymas neturėti kitų dievų ir nekurti stabų yra ant tiek universalus, kad jis taikytinas bet kuriuo laikmečiu, bet kurioje civilizacijoje. Vienokia jo samprata turbūt buvo tuomet kai Mozė nulipo nuo kalno, o kiek kitokia yra dabar, bet aktualumas išlieka toks pats.
vis grįžtu mintimis prie tų stabų:) kai sakai, kad žmogus turėtų nusistatyti sau kriterijus kaip atpažinti stabą, man rods jau yra pavojus "įklimpti į tai", nes kas bandoma įveikti savo jėgomis, anksčiau ar vėliau pasmerkta žlugti. Todėl čia man labai tinka užvakarykščios Evangelijos žodžiai - vėjas pučia kur nori, jo ošimą girdi... - įsiklausyt, įtempt Dievo duotas jusles ir skrist, kur Jo Dvasia neša (mąstau kaip dulkė :))) neprisirišant net prie labiausiai rišančių dalykų - žmonių, mylimų užsiėmimų ir t.t.
Kaip Jėzus sakė - atsižadėt visko. Tai yra tokia laisvė! Joje slepiasi Kristaus ramybė, joje nebaisūs išbandymai. Išmokt tokiam buvime nuolat gyvent - va čia tai menas!