Ką gi, viena vertus džiaugiuos šita tema, kita vertus - smagu ją ir užbaigti :) Labai stengiausi įsprausti Skaitytoją į kampą, nukapoti visas galimybes ir parodyti, kad mes - tikintieji - nieko negalime. Senas bralgio triukas. Jis gi žino, kad kai atrodo, jog nėr išeities, tada žmonės labiau klausosi :) Taigi - jei kalbėtis su ateistais apie tikėjimą negalime, nes nesusikalbame - ką daryt?
-x-x-x-
Pirmiausia pabandykime padaryti perskyrą tarp netikinčiojo ir ateisto.
Sakykim, kad netikintysis mums bus žmogus, kuris dar nėra sutikęs Kristaus. Ne dėl to, kad nežinotų apie Jį, bet todėl, kad dar Jo nesutiko.
Tuo tarpu ateistas yra "pagerintas netikintysis" :) Ta prasme, kad jis yra apsisprendęs savo netikėjime ir netgi vienaip ar kitaip atmetęs tikėjimą.
Netikintysis nėra apsisprendęs nei "už", nei "prieš" tikėjimą. Jis tiesiog netiki (dėl daugelio priežasčių - niekas jam neskelbė Gerosios Naujienos; gyvenime patirtos krizės neleidžia pripažinti Dievo kaip mylinčio Tėvo; aplinkinių įtaka, ir t.t. ir pan), bet jo netikėjimas yra labiau pasyvus. Tuo tarpu ateistas savo netikėjimą dažniausiai bus išmokęs paremti faktais, Dievo buvimo įrodymų stoka, Bažnyčios nuodėmingumu ir t.t.
Netikinčiajam galima skelbti Gerąją Naujieną. Tokiam žmogui tinkamas, su malda nešamas žodis, atvers širdį. Gi ateistui tokios kalbos tik sužadins irzlumą. Jam be galo brangi laisvė, mokslas ir jo asmeninė nuomonė :) Todėl skelbimas šitoj vietoj tik pažadins ginčą. Ar verta tai daryti? Kalbantis su ateistu, manau - ne, nes jis ieškos argumentų paneigti tikėjimo žinią.
Pamenate, viena iš taisyklių per Sutvirtinimą, o po to ir KVJK, yra "pagarba šventiems dalykams"? Taigi - netikintysis šios taisyklės laikosi. Matydamas, pvz. pagarbą Biblijai, jis klausosi to žodžio neprieštaraudamas. Žinia jį pasiekia. Jis girdi kas skaitoma. Dievas gali veikti.
Tuo tarpu ateistas šios taisyklės nesilaiko. Jam nėra šventų dalykų. Jūsų žodžiams jis atras įvairiausių paneigimų, Bibliją jis paneigs kaip ideologiją arba "pasakas", žodžius apie Dievo veikimą Jis pavadins "įsivaizdavimais neturinčiais pagrindo". Ir todėl, ko gero čia galioja ta griežta, bet išmintinga Jėzaus taisyklė: "nebarstykite perlų kiaulėms". Ne todėl, kad tai būtų kažkokia panieka. Man rodos šitam posakyje barstantysis perlus yra kvailesnis už kiaulę, jei nesupranta, kad kiaulė, nors ir būdama be galo fotogeniška ir švari, vis tik nemokės pritaikyti perlų pagal paskirtį.
Tai ką? Neskelbti?
Cha :) Aišku, kad skelbti. Bet labai gudriai. Kitaip, negu netikinčiajam. Pats geriausias būdas - nekalbant :))) Juk jei kalbėsi - ko gero neišvengsi neigimo, priešinimosi, ko gero net ir ginčo. Todėl reikia liudyti :)
Aha, liudyti. Bet ne žodžiais - darbais, darbais, darbais. Būnant kartu su jais - būti savimi. Kviestis juos pas save (neišgąsdinant). Rodyti fotkes ir t.t. Pvz. - pasikviest pasavanoriaut/pafotkint/padūkt vieną dieną į vaikų stovyklą. Tik taip - pamatydamas, kad tai kuo mes gyvename yra tikra, jis matys, kad ir tai ką kalbame, nesiskiria nuo mūsų darbų.
Sunku? Ko gero :) O internete - praktiškai neįmanoma. Manau, todėl internete ir klesti ateizmas. Nes tikrovėje jis sunkiau įmanomas. Užtenka su kokiu normaliu krikščioniu praleisti dieną, arba nueiti ten kur jie meldžiasi/tarnauja/gyvena - ir iš karto suprasi, kad neišeina taip lengvai sudėt jų į "melagių" arba "ligonių" arba "apgautųjų" lentynas :)
Pabaigai
Tas pats klausimas, kurį jau kažkur rašiau: "ar ateistas tikrai blogesnis už tikintįjį?" Kažkur Apreiškimo knygoje yra Jėzaus žodžiai: "O, kad tu būtum arba šaltas, arba karštas". Blogiausia - drungnumas. Todėl, man rodos, mes su ateistais esame vienam lygyje: jie - šalti, mes - karšti. Pykt galim tik ant savęs, už tai, kad nemokame su jais kalbėtis :)
Taigi, popiežiaus paraginimas "įkrikščioninti" interneto erdvę - puikus. Ypač džiaugiuosi tuo, kad jis tam ragina kunigus. Tai reiškia, kad jis kviečia nešti krikščionišką mokymą. Išgrynintą tikėjimo žinią, ortodoksiją.
Taip, be galo puiku. Tačiau juk internetas yra "netikras". Tikras yra tik gyvenimas. Kad ir kaip bebūtų keista - netgi internetas prasideda gyvenime. Ir jei tinkamai liudysime gyvenime - daugiau laimėsime internete. Tačiau ne atvirkščiai. Internete gali tiek ir tiek bendraut, šnekėtis, pasakotis, virtualiai glėbesčiuotis... O po to susitikęs žmogų - neišdrįsti nė žodžio pratarti.
Pabaigsiu šitą temą tokiu pa(si)raginimu:
Sutikęs žmogų internete, elkis su juo taip, tarsi stovėtum su juo veidu į veidą.
Sutikęs žmogų veidu į veidą, nesielk su juo taip, tarsi būtum internete.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
(Ir virtualiai) Labai garsiai ploju :) Dėkui už puikią straipsnių serijikę. Reiktų ant sienos pasikabinti kai kuriuos sakinius, kad nuolat būtų matyti... ;)
Kažkaip iš tiesų taip viskas ir susidėlioja, jei bendrauji būdamas atidus žmogui: galima pamatyti, kada reikia tiesiog veikti, o kada galima ir vieną kitą žodį pridurti. Tai labai labai sunku, bet kaip kažkur jau buvo sakyta, labai gera pasimelsti prieš tai :)
"Nebarstyti perlų kiaulėms" (Plg., Mt 7,6). Hmm...
„Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. (Lk 8,5-7)
negi sėjėjas nežinojo, kad dalis grūdų (Žodžio) nukris ne į derlingą žemę? Žinojo. Ir vistiek sėjo...
nemanyk, kad taip ėmiau ir spontaniškai parašiau ten :)))
beveik dešimt minučių sijojau :))
Ir vis tik - sėjėjo palyginime Jėzus nekalba apie tuos kurie priešinasi tikėjimui, Taigi - ten kalba eina apie netikinčiuosius. O va tos kiaulės, kurios apsigręžusios gali sudrąskyti barstančiuosius perlus - jos yra aktyvios, ne tik, kad nepriimančios žinios, bet netgi linkusios pulti.
Tik dar kartą noriu pabrėžti, kad "kiaulė" man šičia anaiptol neskamba nei paniekinamai, nei menkinančiai. Greičiau jau atvirkščiai...
Rrrrrr :))
Sutinku. Kai puola, reikia gintis :) ir perlus saugoti tiems, kurie kol kas yra ant uolos, ar pakelėje, ar tarp erškėčių. Mažu taps kadu derlinga žeme <><
įdomumo dėlei papurčiau autoritetingesnius Biblijos komentarus... Toliau - dviejų vertimų junginukas:
Eilutė "neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų, ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų" yra tik Mato Evangelijoje (dauguma tyrinėtojų sutaria, kad jis savo tekstą rašė žydų kilmės krikščionių bendruomenei). Eilutė nėra kažkaip ypatingai susijusi su kontekstu (su tuo kas eina prieš ir po jos). Tačiau ji, būdama Mt 7,1-6 ištraukoje įsijungia į trijų draudimų grupę: neteisti, neieškoti krislo brolio akyje ir nešvaistyti šventenybių.
Šuns ir kiaulės simboliai čia reiškia prašalaičius, netikinčius žmones; perlai - tikėjimo tiesas, kaip brangenybes (šuo - plg. Fil 3,2 "sergėkitės šunų, sergėkitės netikrų darbininkų, sergėkitės apsipjaustėlių"; Apr 22,15 "O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro"; taipogi paties Jėzaus žodžiai kanaanietei moteriai (Mt 15,26) apie vaikų duoną mėtomą šunims; perlas - plg. Mt 13,45-46 "atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa ką turi ir nusiperka jį").
Mato 15,26 Didachėje (krikščioniško mokymo santrauka, parašyta antrame amžiuje) buvo taikoma Eucharistijai (Komunijai) apibūdinti.
paruošta pagal: "The Anchor Bible. Introduction, Translation and Notes" ir "The International Critical Commentary".
Iš savo pusės galiu pridėti tik tai, jog labai keistai atrodo agresyvi ir aiškiai priešiška šunų bei kiaulių laikysena šventenybių bei perlų davėjo atžvilgiu. Ne tik, kad nepriimti žinios, bet netgi sunaikinti davėją. Visur kitur Jėzus ragina skelbti Evangeliją nepaisant netgi kankinystės ar mirties grėsmės. Tačiau čia - draudžia. Kaip suprast?
Kaip jau ir anksčiau sakiau - man rodos kalba čia eina ne apie patį veiksmą (įsakymas skelbti jokiu būdu neatšaukiamas), bet apie jo pobūdį - prie šuns reikia eiti su kaulu, prie kiaulės - su šutintų bulvių puodu. Kai kažkas yra alkanas, jis pyksta. Tada kanda.
Nėra alkanesnės sielos už ateisto sielą. Nes jei tikrai Dievo alkis neišdildomai įrašytas mumyse, tai labiausiai išalkęs ir nesugebantis pasisotinti žmogus bus tas, kuris nepripažins, jog jis alkanas. Tokiam žmogui pasiūlyti tinkamą maistą gali tik pats Viešpats. Atsimeni - dykumoje - jie taip ir liko nesupratę, kas tai (hebr. man-hu t.y. mana).
Kokia tad mūsų užduotis? Duoti bent jau vandens - to ką žmogus sugeba nuryti, atpažinti kaip tinkamą sau. Filosofui - filosofiją (tiek kiek ji gali pasakyti), gamtamokslininkui - gamtamokslius (tiek kiek jie gali parodyti).
Tačiau jei bandysime ateistui, kuris priešinasi tikėjimui ir laiko jį pramanais, aiškinti kokios brangios ir išmintingos yra mūsų tikėjimo tiesos (ar netgi dar daugiau - pradėsime rodyti savo asmenines patirtis su Dievu) - būsim panašūs į žmogų, bandantį maitinti paršelį perlais ir nesuprantantį kodėl anas neėda tokio brangaus maisto...