Įtariu, kad svarbiau yra ne tai KĄ kalbėsim, susitikę ateistą, bet KAIP kalbėsim. Ir šiaip - nors akivaizdu, kad prieš prasižiojant reikia melstis: "dabar Tu kalbėk, Šventoji Dvasia!", tačiau taip pat akivaizdu ir tai, kad liežuvį vartyti (arba klaviatūrą barškinti) teks mums. Per įgudusį žmogų Dievui lengviau veikti. Aišku, įgudusiam žmogui sunkiau Dievui leisti veikti per save :))) Gerai, įvadas baigtas, keliaujam aiškintis: tai kaip kalbėsim, ateiste? :)))
-x-x-x-
Jei įmanoma - išvengti argumentavimo ir argumentų kritikavimo :) Tai reiškia, kad geriausia pirmiau klausti, negu pradėti kalbėti. Kodėl žmogus netiki? Kodėl jis mano, kad visa tai - nesąmonė? Kokie faktai jam rodo, jog Bažnyčia meluoja/apsimetinėja? Kodėl jis galvoja, kad bendravimas tarp Dievo ir žmogaus neįmanomas? Kodėl jis mano, kad Dievo nėra? Netgi jei žmogus pirmas paklausė - verta klausti jo paties, bandant išsiaiškinti jo motyvus, mąstymo kryptį.
Tuo pat metu reikia būt pasiruošus išklausyti skaudžias tiesas - pedofiliją, pinigų plovimą, kunigų nesąžiningumą ir t.t., užuot puolus drąskyti pašnekovui akis, kad visa tai - jo prasimanymai. Tačiau vėlgi - galima žmogaus klausti, kodėl jis galvoja, kad kai kurių žmonių nesąžiningumas arba silpnumas įrodo tai, kad tikėjimas yra netikras dalykas.
Tokie paprasti klausimai, bet jie iš karto parodys kaip reikia kalbėtis, kuo galima, o kuo negalima remtis. Be to - mandagus užklausimas yra visada smagu, nes parodo pašnekovui, jog jo klausomasi. Aišku, jau nekalbant apie tai, kad tas kuris tyli (t.y. klausinėja) yra dėkingesnėje pozicijoje nei tas kuris kalba :)))
Net jei pašnekovas pradeda savo kalbėjimą klausimais - galima jo paklausti, paprašyti patikslinti kodėl jis sako tą arba aną dalyką.
Kitas dalykas - dažniausiai mus užgriūva ištisa klausimų lavina - o kaip su tuo, o kaip su anuo, o kaip dėl šito, o va anas tai visai nesąmonė... Tai - kliūtis normaliam pokalbiu. Nes galų gale bandoma atsakyt į viską vienu metu, gaunasi daug žodžių, kuriuos galiausiai tingisi skaityti. Geriausiai - išsirinkti kurį nors vieną klausimą ir pasiūlyti kalbėtis būtent apie jį. Vėlgi - pirmiausia paklausiant, kuo žmogus remiasi, kodėl jo tokia nuomonė ir t.t.
Aš tai vadinu "vaikščiojimu ratais" - kuo daugiau pašnekovas pasako, tuo pilnesnis vaizdas susidaro. Taipogi - vis mažėja išsisukinėjimo galimybė. Nes, deja, neretai pasitaiko sutikti žmonių, kuriems apskritai joks tiesos ieškojimas nerūpi - jie kalba vien tam, kad galėtų pasikabinėti. Internete su tokiu žmogum šnekėtis - gyvas vargas.
Nes tokie žmonės apskritai nėra nusiteikę pripažinti, kad kitas gali būti teisus. Vos tik pajutę, kad jau "svyla uodega" ir teks sakyti "taip", jie puola į kurią nors kitą temą ir viskas prasideda iš naujo... Todėl geriausiai tokius žmones paklausinėti, o paskui priremti jų pačių žodžiais - žmogus kuris daug ir nemąstydamas kalba, pasako daugybę vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Tokius reikia mokyti. Pagaliu per kulnus :)))
Tokie žmonės - pokalbio priešai. Su visa meile išperti tokiam kailį (ne išsityčioti, bet parodyti, kad egzistuoja pokalbio taisyklės) - būtina. O ką, jei matote, kad žmogus tikrai nori kalbėtis ir suprasti?
Tada iš pasiklausinėjimų pasidarys aišku, kuo tas žmogus remiasi - gamtamoksliais, filosofija, ar dar kuo nors. Aišku - visų temų čia niekaip neapkabinsim, bet patį kalbėjimo būdą galima pabandyti parodyti.
Pirmiausia reikia suprasti, kad mes turime kalbėti to žmogaus kalba. Jei jis remiasi filosofija - tokie dalykai kaip Apreiškimas, arba tikėjimas jam tebus viso labo kažkokie "tikinčiųjų išsigalvojimai" arba dar geriau - ligos atvejai; arba Bažnyčios melas. Todėl reikia sukti ratais - kalbėti tam žmogui suprantama ir priimtina kalba. Jei jis apskritai remiasi vien tik "mokslu" (reikia suprasti, kad tai reiškia gamtamokslius - fiziką, chemiją, geologiją, matematiką ir t.t.), tada vėlgi turime persiauti batus ir eiti kalbėtis su juo į jo teritoriją.
Beveik niekad nebūna taip, kad žmogus sakytų: "aš remiuosi tik gamtamoksliais". Šiandien išvis visi apie viską kuo puikiausiai nusimano ir gali kalbėti tiek apie mikrochirurgiją, tiek apie astronautiką, tiek apie individo patirčių projekciją į visuomenės refleksijos plokštumą. Tačiau susipažinti nepakenks - taip bus paprasčiau įsivardyti su kuo susitikote :)
- gamtamoksliai - tyrinėja natūralius (gamtinius) šio pasaulio reiškinius
- filosofija - tam tikra prasme pranoksta gamtamokslius, nes peržengdama natūralius pasaulio reiškinius ji bando mąstyti apie pačią BŪTĮ - ką reiškia tai, kad viskas YRA?
- teologija - eina dar toliau už pirmuosius du remdamais Apreiškimu (Dievo kalba žmogui) ir taip pažindama ne tik būties, bet ir jos priežastingumo slėpinius.
Dažniausiai sutiksite įvairiomis proporcijomis sumaišytus "1" ir "2", girežtai neigiant "3" :)))
Ką gi - imkime kokį nors konkretų pavyzdį - pasaulio pradžios klausimą. Užklausus apie tai, dažniausiai nuskamba atsakymas: "mokslas dar to nežino, bet sužinos". Čia slepiasi vienas kabliukas :) - mokslas niekad to nesužinos :) Paaiškinu:
Žmonės jau nuo senų senovės bandė gilintis į būties atsiradimo problemą - kaip įvyko tas didysis lūžis tarp "nėra" ir "yra". Kaip taip gali būti, kad nebuvo (pabandykite tai įsivaizduoti - išjunkite "būties" televizorių: nėra nieko - nei erdvės, nei tamsos, nei krūvio, nei laiko - NIEKO), o po to staiga jau yra?
Čia žmogaus protas susiduria su problema :) Nėra gamtoj tokio reiškinio, kuris atsirastų be kažkokio šaltinio, be priežasties. Todėl žmogaus protas racionaliai nesugeba išspręsti problemos: kaip taip galėjo būti, kad nebuvo nieko, ir staiga kažkas YRA. Su šiuo "yra" kyla daugybė problemų (pvz. laiko klausimas - su "yra" atsiranda ir laikas, buvimas laike?, juk prieš tai laiko nebuvo?) - daugybė reiškinių turi prasidėti per vieną akimirką, nes būtis yra tokia turtinga, ir viskas taip tarpusavyje persipynę... Negalime, pvz. sakyti, kad atskiri reiškiniai vystėsi palaipsniui; pvz. pradžioj kažkaip atsirado materija, po to palaipsniui išsivystė laikas ir t.t.
Todėl yra linkstama kalbėti apie Didįjį Sprogimą. Tačiau tai niekuo nepagelbsti nei supratimui apie didžiąją nėra/yra problematiką (sprogimas vis tiek prašosi sau priežasties - kažko, kas jį sukėlė), nei apie sudėtingesnius reiškinius, tokius kaip laikas ir pan.
Žodžiu - esmė tame, jog žmogaus protas nepajėgia mąstyti absoliučių sąvokų. Pvz. žmogaus protas nėra pajėgus aprėpti visiško nebuvimo - neturime tokios patirties savo gyvenime. Visada kažkas yra. Ir mums nebuvimas tėra tam tikras "buvimo trūkumas". Arba pvz. mes nesame pajėgūs suvokti kas buvo prieš šviesą. Nes tai nebuvo tamsa :) Tamsa yra šviesos trūkumas. Ji nėra kažkokia "antra" šviesos atmaina, lygiai savarankiška kaip ir šviesa. Tačiau kas buvo iki šviesos atsiradimo? Negalime to vadinti tamsa; įdomiausia, jog negalime suvokti, kas tai yra, nes neturime tokios patirties - kas būtų, jei atmestumėm tamsą ir šviesą. Lygiai tas pat su laiku - nepajėgiame mąstyti amžinybės - protas tiesiog išsijungia: kaip suvokti, kad nebeliko "buvo/yra/bus", o pats buvimas - tęsiasi? :)))
Todėl žmogus įveda absoliutus - kažkokį amžiną Pradą, iš kurio toliau viskas vystosi. Gamtamoksliai (fizika, chemija, matematika ir t.t.) su tuo nelabai gali sutikti, nes juose bet kokia "begalybė" tėra sąvoka, kuri nepasiduoda jokiam veiksmui. Ji negali būti išreikšta ir apibrėžta. Kaip jau minėta - gamtamoksliai gali atvesti iki Didžiojo Sprogimo, arba iki evoliucijos, tačiau į penktokišką klausimą: "o kas buvo prieš tai?" jie nepajėgūs atsakyti. Penktokui teks paaugti, ir klausimą pakartoti jau sėdint universitete, filosofijos paskaitoj.
Filosofija, kuri mąsto pačią BŪTIES tikrovę (ką tai reiškia, jog viskas YRA?) bando atsakyti į klausimą kokia yra visko pradžia. Nepradedant klaidžioti po įvairiausias filosofines mokyklas, kurios vienaip ar kitaip bando tai aiškinti, galime maždaug užtikrintai pasakyti, kad PRADŽIOS klausimas yra tikrai filosofinis, o ne gamtamokslinis.
Gamtamoksliai jau pačia savo prigimtimi sako tai, jog tyrinėdami šio pasaulio reiškinius jie nesugebės peržengti šio pasaulio atsiradimo akimirkos - t.y. jie nesugebės atsistoti šalia tą akimirką, kai pasaulis gimė. Todėl ši problematika vadinama metafizine ("meta" reiškia "už") - pranokstančia fizinį pasaulį. Taipogi iš šios perskyros kyla ir terminas "antgamtinis" arba "transcendentinis" - t.y. tas kuris pranoksta, tas kuris peržengia (šio pasaulio) ribą.
Kaip apie tai kalbėtis?
Na,reikia įvertinti tai, jog viskas ką čia pasieksime - tėra pokalbis ir pasidalinimas nuomonėmis :) Ateizmas, su kuriuo susitinku pastaruoju metu, dažniausiai būna grynai ir pabrėžtinai mokslinis. T.y. paklausus žmogaus: "o tai kaip yra su ta pradžia?", ateina atsakymas: "mokslas to dar nežino, bet sužinos". Ar reikia čia pradėt aiškint, kad mokslas nesužinos?... hmz... na, jei turite laiko ir geros nuotaikos - tada galima pradėti sukti ratus:
- parodyti, jog tai kas vadinama "mokslu" iš tikrųjų yra "gamtamoksliai, tada
- išsiaiškinti, kad gamtamoksliai nagrinėja tik šio pasaulio reiškinius. Antgamtinių (peržengiančių šio pasaulio ribas) reiškinių gamtamoksliai neliečia; na ir tada
- galima pabandyti kartu su žmogumi padaryti filosofo šuolį - parodyti, jog tam kad galėčiau suprasti PRADŽIĄ, turiu peržengti šio pasaulio ribą, atsistoti šalia, nes tik tada galėsiu matyti skirtumą tarp to kas "dar nebuvo šis pasaulis" ir tarp to kas "jau yra iš pasaulis" (įdomu tai, kad "dar" ir "jau" čia negali būti vartojami laiko prasme... tada kyla kitas smagus klausimas: kaipgi tada įmanomas kažkoks pasikeitimas, jei nėra laiko? Kaip suprasti tai, kad tuo pačiu momentu ta pati tikrovė yra A, bet tuo pat momentu ji jau B? :) Bet tai - ne šio teksto problematika).
Pokalbio taške "3" būna visokių įdomių reakcijų :) Internete dažniausiai sulauksite pasakymo: "čia tavo paistalai" :))) Tai ne todėl, kad žmogus nesutiktų su tuo teiginiu. Dažniausiai tai todėl, kad žmogus tingi susikaupti, o "ant greitųjų" tokie filosofiniai šuoliai nevyksta :)))
Taigi - žmogui būna sunku priimti jau net filosofinį žingsnį, tai ką kalbėt apie teologiją? :) Jos geriau į tokį pokalbį iš viso nevelti. Sugebėti ateistui parodyti, arba kartu su juo sugebėti apsidžiaugti dėl to koks pasaulis gražus ir slėpiningas - tai jau ohoho :) Neverta tos nuostabos užmušti, savo pasakymu "tai - Dievo kūrinys" išprovokuojant skeptišką: "tai čia tavo pasakaitė" :) Verčiau jau palikti žmogų nuostaboje - Dievui dar ateis laikas :)))
Bandant apibendrinti
Mano mintis šiame žingsnyje yra tokia, kad svarbiausi dalykai yra:
- parodyti žmogui, kad jo klausomasi, ir iš tiesų jo klausytis, kad galėčiau suprasti koks jis, kuo remiasi, kas jam svarbu. Labiau klausti, negu kalbėti
- ne pamokslauti žmogui iš savo bokšto, bet eiti ir sėstis su žmogumi į jo valtį - kalbėtis jo kalba. Čia labai svarbu mokytis išreikšti mūsų tikėjimo dalykus paprasta "virtuvės" kalba :)
- pasistengti nesuvelti gamtamokslių ir filosofijos, nes po to gaunasi nesąmonės, kai reikalaujama įrodyti negamtamokslinius (t.y. neįrodomus) reiškinius :)
- neskubėti kiekviena pasitaikiusia proga kaišioti žinios apie Dievą. Gražiausiam brangakmeniui būtina graži dėžutė. Ir jos nevalia atidaryti paskubomis bei netinkamoje vietoje :)))
- tikslas šiame žingsnyje - atrasti žmogų kaip tikslą; daugiausia ką galima pasiekti - atrasti tai, jog būtis yra slėpininga, o jos atsiradimo klausimas - dar slėpiningesnis :)
Belieka palinkėti jautrumo ir sėkmės :)))
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Kai pagalvoju, tai liūdna, kad apie visko atsiradimo klausimus galima mąstyti visą gyvenimą ir vis tiek nebūti užtikrintam. O net jeigu kažkam ir pavyktų viską sužinoti ir būti užtikrintam - to žmogaus gyvenimas nei kiek nepasikeistų.
nežinau :) aš pamenu - krykštaudavom per filosofijos paskaitas supratę, kad gėlė turi substanciją :) arba pvz. išsiaiškinę, kad yra toks tikrovės bruožas kaip kasybė :)
man rodos didysis filosofijos džiaugsmas - mokėjimas nustebti. Toks žmogus tikrai keičiasi, nė savaitės nelieka toks pat :)
Manyčiau, kad tai taikoma visiems gyvenimo klausimams :) Retai kur yra kokia sritis, kurioj gali jaustis užtikrintas. Bet čia teisingai brAlgis pastebi: visas džiaugsmas, jei moki įvertinti atradimą ir nustebti. Jei taip gali, tavo gyvenimas nuolat keisis. Tikėkimės, augimo linkme :) Kiekvienas mažas žingsnelis, kai sužinosi ką nors naujo, jau automatiškai kažką keis. Net jei to nejusi. Na, nebesikartosiu. Tiesiog širdis džiaugiasi skaitant šituos straipsnelius (YPAČ todėl, kad jie truputį kandžiojasi ;)) ).
ir tikriausiai sunkiausia vienam kitą jausti lygiaverčiu. sunkiausia tykiai savim atsakyti, nes iš karto vieni kitus puolam kažkokiais terminais, autoriais, filosofija, mokslu, perskaitytom knygom, nes nelenga nepasipuikuoti savo žiniom. taip.
viskas atrodo gana sudėtinga, tik neaišku ko verta, nes jeigu reiktų visa tai paaiškinti septinerių metų vaikui. kaip tuomet?
sudėtingumas paprastume.
Skaitant tavo straipsnius, bralgi, daros gaivu dėl to, kad iškeli žmogų kaip tikslą. Gerbti pašnekovą ir įsiklausyti į jį tai bent uždavinys!!!
Dėkui tau, MrSarkasmus, uz tai, kad klausi, net jeigu tik norėdamas išsiaiškinti kaip tikintys žmonės mąsto. Turi didelį troškimą pažinti visas paslaptis ir mokslą (plg., 1Kor13,2), ieškai tiesos. Šiandienos vidutiniškumo jūroje tai labai daug. Iš to kaip kalbi suprantu, kad daug skaitai. Galvodamas apie tavo ieškojimus, prisiminiau Francis S. Collins (JAV genetikas ilgus metus vadovavęs Žmogaus genomo projektui) parašytą knygą "Dievo kalba" (yra ir lietuviškai). Pasidomėk, galbūt pravers tavo tyrinėjimuose. Ir tegul knygos pavadinimas tavęs nenuteikia skeptiškai. Joje rasi daug mokslo, logiškų argumentų, požiūrį apie sukūrimo ir Evoliucijos suderinamumą, žmogaus genomo šifravimo įdomybes ir kt.