Ateizmo palaiminimas Bažnyčiai - II, Tikslai

Taigi – kokie mano tikslai, susidūrus su netikinčiu žmogumi? Ypač – jei susiduriu su juo „savo“ teritorijoje – bažnyčioje, svetainėje, bendruomenėje, tarp draugų? Nes kai persvara ne mano pusėje – dažnai atsitraukiu, „neaštrinu padėties“, rodau supratingumą. Tačiau kaip tada, kai netikintis yra silpnesnis, arba įžūlesnis, arba kaltinantis, arba besikabinėjantis? Ir dar jei „mūsų“ daugiau :) Kaip tada? Koks mano tikslas?

-x-x-x-

Man tikrai rūpi atsakymas į kausimą, ar tokioj situacijoj įmanoma būti „nugalėtoju“? Ar tikrai vis dar tikime, kad sugebėsime kažką įrodyti? Pateikti neatremiamus argumentus?

Šiek tiek užbėgdamas už akių galiu pasakyti tiesiai šviesiai – nėra racionalių įrodymų, kad Dievas egzistuoja. Nėra mokslinių įrodymų, kad žmogus turi nemirtingą sielą. Tokių „nėra“ galima išrikiuoti ištisą paradą :)

Tai turėtų priversti mus stabtelėti, ir apsidairyti – tai ko gi mes galime siekti? Jei taip jau nieko nėra, kuo galėtume remtis ir gintis/pulti – ką gi mes tada turime? Ką gi mes galime?

Atsakymas paprastas, bet nelabai patogus :) Jei mano tikslas – įtikinti, tada aš pasmerktas nesėkmei. Jei tik pradėsiu įrodinėti, iš karto pažadinsiu atoveiksmį – kritiką. Taip veikia kiekvieno žmogaus protas (:manau todėl, kad kiekviename žmoguje gyvena mokslininkas:) – jei yra faktas, jis turi būti patikrinamas.

Viskas, absoliučiai viskas kas bus pateikta kaip tikėjimo įrodymas, gali būti paneigta sakant, jog tai liga, (savi)apgaulė, išsigalvojimai ir pan. Tai reiškia –

reikia spėti sudrausti save, kad nepradėčiau įrodinėti

Menki mes krikščionys, jei mūsų tikslas – pateikti neatremiamą informaciją; tokiu būdu atsistojant „aukščiau“ už kitą, pasidarant tuo kuris „žino“... Taip iš karto, nors ir nelabai pastebimai, pasidarome priešais mus stovinčio žmogaus priešai, nes jo nemylime.

Žmonės šitoj situacijoj turi neklystančią uoslę – jie iš karto pajunta, kad kažkas bando „pastatyti juos į vietą“. Keli pirmieji žodžiai (jie patys svarbiausi!) ir, deja, neretai – santykis nutrūksta, nors kalba ir tęsiasi...

„...jei pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas!“ ir dar daugiau: „...kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“

Tad pats pirmiausias ir pagrindinis tikslas – pasidaryti silpnu. Ne kvailu, ne kurčnebyliu, tačiau, neprarandant drąsos ir išminties – pasidaryti silpnu. Vargu ar kitaip pavyks visas dovanas kurios man duotos, naudoti su meile, nepradedant viešpatauti...

Kaip įžengti į tą silpnumą? Ko gero yra daugybė kelių, ir visi jie skausmingi :) Pamilti teisingą silpnumą ir susidraugauti su juo – nemenka dorybė. Tikrai žinau vieną būdą, kuriuo net pats Dievas nuolat tampa silpnas.

Dievas susitinka su žmogumi, kuris yra laisvas

Dievas iškelia žmogų, bei jo laisvę, kaip tikslą. Ir taip nusiima savo visagalybės karūną. Pats viešpačių Viešpats ir karalių Karalius atiduoda pasirinkimo teisę į žmogaus rankas, leidžia jam pačiam nuspręsti – pasirinks kūrinys savo Kūrėją, ar paliks Jį, kaip nebūtiną savo gyvenimui.

Dievas pats save iškelia ant Kryžiaus kaip didžiausią žmonijos tikslą ir ... leidžia rinktis save kaip neišvaizdžią, patyčių vertą prekę. Silpnas Dievas. Atsisakęs mokėjimo suvilioti ir pavergti žmogų. Atidavęs save, kad įrodytų, jog žmogus iki galo laisvas savo pasirinkime.

Ir jei susitikus žmogų aš paklystu savo tiksluose – vargšas aš; nes pamiršau, jog didysis mano Dievo, ir mano paties tikslas yra žmogus.

Tikintis, netikintis, įžūlus, protingas, besikeikiantis, pagarbus, juokaujantis, neatsakingas, gražiakalbis, išsisukinėjantis, nuoseklus, nepastovus – ar tikrai sugebėsiu pasirengti šitam susitikimui? Ar tikrai reikia? Nes juk jeigu žinosiu kaip ir ką sakyti tokiam arba tokiam žmogui – jau vėl sustiprėsiu, jau vėl pradėsiu dalinti informacines skrajutes su iš anksto paruoštais tekstais...

Susitikai žmogų... Ar leidai sau nustebti, koks jis išmintingas? Ar atradai bent tris nepaneigiamai smagias jo savybes (pvz. kad jis naudoja skyrybos ženklus ir todėl jo kalbą lengva skaityti; arba kad jis nepavargsta spustelėti „atsakyti“) – maži džiaugsmai, kurie išsklaidys tavo susirūpinimą dėl to, jog nežinai ką ir kaip reikės kalbėti. Perliukai, kurie privers nusišypsoti „tą kuris upelyje gyvena“, nes juk sutiktasis – veidrodis tau.

Pirmieji žodžiai susitikime iš karto atskleidžia koks mūsų tikslas. Tą galime nesunkiai pasitikrinti :) Dažnai tai įvyksta labai spontaniškai – net nespėjame apsidairyti, bet patys pirmieji žodžiai, pirma pastraipa, pirmas sakinys neklystamai parodo kaip žvelgiame į tą žmogų. Ar tai jis pats mūsų tikslas, ar vis tik jis tėra priemonė mūsų išminčiai/teisumui/galiai/susierzinimui pasireikšti. Kokie mano pirmieji žodžiai? Koks mano pirmasis komentaras? 

Reiks kada nors pirmąjį žmogų – Adomą – paskelbti internetinių forumų globėju :))) Kodėl? Todėl, kad „Adomas davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado“. Jis buvo pirmasis, kuris atpažino kitą žmogų. Jis buvo pirmasis, kuris atsistojo kito žmogaus akivaizdoje. Ir tai buvo ne priešininkas, o pagalbininkas.