Kalbant nuošidžiai, tai mane ištiko lengvas kultūrinis ir religinis šokas, pamačius kaip mes kalbamės su netikinčiu žmogumi :) Tad galvoju, kad reikia kažkaip pradėt kalbėtis apie tai, nes bus blogai po to... Bus ko gero kelis tekstai, šis – pirmasis – labiau skirtas bendro įspūdžio pateikimui, problemos išryškinimui.
-x-x-x-
Pastarosiomis dienomis Mr.Sarcasmus sukurta tema man atvėrė akis :) Ta prasme – pamačiau kiek vis tik dar reikia dirbti ir mokytis. Atvirai sakant, jei mūsų svetainėje liktų tik ši tema – aš nematyčiau jokio skirtumo, tarp www.kvjk.lt ir blog.lrytas.lt/ateistas (būtinai dabar pat apsilankykit ir bent jau permeskite akimis turinį, kad žinotumėte apie ką eina kalba). Abu labu tokiu. Praktiškai nulis įsiklausymo į kito nuomonę (t.y. pripažinimo, kad tai jo nuomonė, ir kad ji šioje diskusijoje gerbiama), gal tik atviro įžeidinėjimo kiek mažiau. Nors... įvertinant keliolika(!) komentarų kuriuos teko pratrinti – situacija net ir čia beveik išsilygintų.
Taigi – kas mes tokie? Jei, sakykim, netikintis žmogus atėjęs į kvjk.lt matytų tik šią temą (ją perskaitė jau apie 400 unikalių lankytojų) – ką jis pasakytų apie šią svetainę, jos žmones? :) Ką jūs, paskaitę blog.lrytas.lt/ateistas nusprendėte savo širdy – ką apie tuos žmones pasakėte? Ar sutiktumėte, kad tai būtų sakoma apie kvjk.lt? hmz...
Štai dar vienas pokalbis, palyginimui: http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-22-krikscionybes-isbandymai-siu-dienu-europoje/38869. Viskas šiek tiek stilingiau, tačiau iš esmės – judama tais pačiais bėgiais: krikščionybė yra atskaitos taškas; ir viskas pradedama matuoti nuo jos. Brač... Argi taip yra iš tiesų? Ar tikrai atskaitos taškas yra krikščionybė, o ne žmogus? Jei žmogus yra ne krikščionybėje, tai jis jau „ne toks“? Jei Europa yra nebe krikščionybėje – tai ji jau „blogesnė“? Aš specialiai užlankstau šičia. Provokuoju. Bet vėlesniuose tekstuose, manau, išmėsinėsiu šituos reikalus nuosekliau.
Pamąstymui –
Jėzus nuolat buvo apsuptas netikinčių žmonių. Kaip Jis elgėsi, pats būdamas pats tobuliausias tikintysis visoje žmonijos istorijoje? Argi Jis nepalikdavo apstulbusių, įsižeidusių, niekinančių ir smerkiančių tikinčiųjų už savęs ir neskubėdavo pas netikinčiuosius? Argi Jis nepalikdavo „savo“ kalbėjimo, leisdamasis į jų būdą kalbėti – sėdėti baliuose, klausytis jų šnekų, rodyti, kad juos gerbia ir t.t. Kokia ta „tarptautinė“ Jėzaus kalba, kurią suprato visi aplink Jį?
Žodžiu – atrodo, kad pribrendo reikalas mokytis :)
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Galvojau apie tai, ką čia rašai. Ir laukiau, kada kas nors prabils apie tai.:)
Kažkaip vis dilgsėjo širdyje klausimas, kodėl aš ir kiti norime įtikinti, tiesiog įkišti savo tiesą. Ir dar neradau atsakymo, kaip liudyti savo tikėjimą. Kaip turėčiau kalbėti apie Dievą, kuris yra Meilė. Kaip turėčiau liudyti Jo Meilę man ir pasauliui, mano meilę Jam. Kad palikčiau kitam teisę mano tiesos nepriimti. Rinktis. Nenuvertinčiau ir neįžeisčiau. Kol kas mėginu tai suprasti.
Čia gal ne visai į temą, bet vakar buvau krikščionių vienybei skirtame renginyje. Katalikų katedroje susirinko baptistai, metodistai, anglikonai, ortodoksai. Visas vakaras skirtas pagrindinei temai - vienykimės, keiskime miestą, darykime Z, įvykdykime Y, ir taip toliau ir taip toliau. Man baisu pasidarė, ne paties pagrindinio ir neišgirdau - o kodėl mums visiems nepasimeldus? O kodėl mums visiems nepaprašius Šv. Dvasios vedimo...pajutau, kad pagrindinio asmens ten taip ir nebuvo, nes Jis net nebuvo pakviestas! Ir viskas pakvipo kažkokia profsąjunga, -padarykim pasaulį gražesne vieta gyventi. Supratau tik viena, kad jei krikščionis stengiasi dirbti dėl krikščionybės (nes taip lyg tikėjimas reikalauja) o ne dėl to, kad myli Kristų, tuomet vyksta katastrofa (bent jau mano viduje taip vyko). Todėl grįžtant prie temos, tikrai tikiu, kad diskutuojant su ateistais ne vien reikia teologinių žinių, įtaigos, logikos ir pan. bet reikia Kristaus šalia, reikia vienytis su Kūrėju, kuris ir yra krikščionybės autorius! Gal per stipriai pasakysiu, bet jei nuo krikščionio nors truputuką dvelktų Kristumi, tai jau būtu pasiekimas. Be Jėzaus diskusija yra nelaimė.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ne krikščionio žodis mane atvedė pas Kristų, o labai giliai tikinčios draugės malda ir jos be galo, be galo didelė meilė mano trūkumams ir sužeidimams... Nežinau, bet visgi manau, kad būdas apsisaugoti nuo nemokšiškumo, tai tikėjimo gilinimas, malda ir tikrai, paties svarbiausio dalyko ugdymas, tai mylėti Viešpatį iš visos visos širdies...
Va va aš irgi mąstau,kad labai svarbu darbais parodyti tą krikščionybę, bet mintyse visada įsileidžiant Jį.
Žvelgt per Jėzaus prizmę. Nepaleist to.
Per praeitas Kaišiadorių dekanato dienas dalino tokias gumines apyrankes visiems su užrašu " o ką darytų Jėzus?", tai lyg skatinimas buvo į visus savo darbus pasiimt ir Jį. Manau, labai vertą kaskart pamąstyt ko Jis nori iš manęs (mano rankų, lųpų) net ir tame pokalbyje su netikinčiu, t.y. pabandyt viduje pajausti kaip Jis kviečia kalbėt, ką Jis sako tokioj situacijoj. Kaip ir Jūs sakėt, kad malda ir žodis, malda ir darbas...visur Jis..kitaip šnipštas..