Esu visiškai silpna, dabar yra momentas, kai nebėra jėgų, dabar yra momentas, kai gyvenime savęs kalusiu – „kokia prasmė?“. Nusivylimas, nusvirusios rankos, kova prieš blogį. Ir vat, šiandien, šiandien, kai esu visiškai be jėgų, Kristus prašo. Prašo kalbėti. Kodėl manęs? Nežinau.
xxx
Iš viso to, kas dabar vyksta. Mūsų nerimas ir nepasitenkinimas, aš suvokiu, kokią mes savyje nešiojame gyvenimo dramą. Ir tikrai šios dramos mes neišspręsime paprasčiausiai kalbėdami, būdami kartu, taip lyg svarbiausia dalykas būti kartu, bendruomenė. Peržvelgiau komentarus tam, kad pažiūrėčiau, kiek kartų juose buvo ištartas Jo vardas, Asmuo. gaila... Kalbos kalbos kalbos.
Kai susiduri su skaudžia patirtimi gyvenime, kaip gali žiūrėti dramai į akis jei bendruomenė neturi kažko tau pasakyti? Arba tada kai iš tiesų gyvenime nerandi pasitenkinimo, buvimo kartu su kitais pakanka užpildyti širdį? Kokios ištroškusios mūsų širdys, bet kodėl jos paklydo? Kodėl neranda džiaugsmo? KODĖL?
Ką mes turime bendro? Tai nėra, kažkokios problemos, depresijos ir t.t. tai KRISTUS! Nei vienas iš mūsų to neneigia, nei vienas iš mūsų neneigia, kad esame kartu dėl Kristaus. Kartais mes tai laikome savaime suprantamu dalyku. Galime praleisti dienų dienas universitete, mokykloje, galų gale kasdienybėje: kiek kartų mes prisimename, mums ateina į galvą Kristus, kiek kartų mums Jo trūksta, kiek kartų mes jaučiame poreikį pasakyti Jo vardą? Tie kurie įsimylėję, jūs gerai suprantate, kad kai esate įsimylėję, net tada, kai esate kartu su kitais: kuo yra gražiau būti kartu, tuo labiau prisimenate apie ją/jį. Mums būnant kartu, kiek kartų norisi pasakyti Jo vardą? Dėl Dievo meilės, nei vienas to neneigia, juk nėra taip, kad esame kartu dėl kitos priežasties; bet daugel kartų to nesuvokiame. Galiausiai daugel kartų Jo nepripažįstame: tuomet bendruomenė teigia save palikdama Jį nuošaly. Ar ir dabar tai neatsitiko? Nebesinori nieko daryti, bet negaliu tylėti matydama, kaip viskas vyksta, nebegaliu daugiau savęs skaudinti tylėdama!
Man nėra dzin, juk man davė jus tam, kad vyktų kažkas gražaus tam, kad kartu tartume Jo vardą. Kodėl yra nuolatinė situacija – BLOGAI? Ar jūs man duoti ne tam, kad kai pavargsti nuo visko ir ateini pas žmones, kurie tau primena Jo vardą, kuris neša tave, kurie primena, kad turi ieškoti Jo sunkumuose ir atradus liudyti, o tai jau yra džiaugsmas. Bet kodėl viskas vyksta atvirkščiai?
Ar mes tikrai nebetrokštame džiaugsmo? Atsakymas į šį troškimą, į šį troškulį būti visiškai patenkintais, yra. Esu įsitikinus, kad jis yra, nes mes, tokie riboti, tokie vargšai, negalėtume sužadinti šio troškulio, šio troškimo! Dažnai tai laikome savaime suprantamu dalyku: reikia, kad būtų Jis, kuris pažadina šį troškimą, šio klausimo nostalgiją.
Mane labai stebina faktas, kad būtent mes, sutikę atsakymą, ir toliau laukiame.
Iš tiesų geriau supranti pasitenkinimo prigimtį, jei žiūrį į santykį. Juk vieną dieną Jonas ir Andriejus klausydami Jono Krikštytojo sutiko vieną Žmogų, Jėzų, ir po to kai praleido su juo visą popietę, pajuto troškimą eiti ir surasti jį sekančią dieną. Atrodytų normalu, beveik akivaizdu, bet pabandykite pagalvoti kiek kartų jums pasitaikė gyvenime sutikti kažką, kuris jums sukelia norą eiti ir ieškoti jo kitą dieną, ir pamatysite, jog vargiai taip nutiks. Bet ar mes nesutikome Jo? Jo, kurio norisi ieškoti kitą dieną, ir kitą dieną, ir po to dar sekančią. Kiekvieną dieną troškimas yra vis didesnis. Ir žmogus trokšta, kad jis baigtųsi? Ne. Mes išsigąstame, nes manome, kad sekančią dieną nebebus To, kuris numalšina troškulį: bet Jis visada bus, nes Jis yra tas, kuris pažadina troškulį. Ir tai daro gyvenimą nuostabiu, pilnu aistros, kaip jauti aistrą kiekvieną dieną ieškodamas mylimo žmogaus. Verta atsikelti ryte būtent dėl to, kad vėl jį pamatytum, kad jį pamatytum rytoj, kad pamatytum jį poryt, ir tada gyvenimas įgauna svorio, intensyvumo, žavesio, ir žmogus trokšta, kad tai niekada nesibaigtų. Vienintelis dalykas yra tas, kas mes dažnai tą pasitenkinimą atpažįstame mechaniškai; taip lyg turėtume stiklinę ir reikėtų ją pripildyti: kai tik ji pripildoma, nebetrokštame. Tas suvokimas užaugo many, gaila, kad dabar jis yra tik teorija. Gaila...
Baikim su tom problemom, taip jų yra, jų visad bus, bet jas reikia spręsti ieškant išeities, ieškant, kur suklydome, kad troškimas nėra užpildomas, atpažįstame ir eidami toliau galime tai liudyti. Pavargau ir noriu eiti toliau, o ne stovėti vietoje mindant tą pačia balą ir skųstis, kad batai kiauri ir man šlapia.
Kokia yra problema? Tokia, jog turi būti sąžiningas priešais tai, kas iškyla tavo patirtyje. Turi būti SĄMONINGUMAS. Atpažįsti tame Kristų ar ne, kapstaisi giliai, o Jis laksto aplink šaukdamas: „Aš juk čia!“.
Mums reikia vienintelio dalyko: suvokti mūsų menkystę, mūsų silpnumą, mūsų buvimą niekuo. Juk visi esame sužeisti ir bijome tai pripažinti? Šie vykstantys įvykiai, sako – TAIP!
Jei mes pažiūrėsime į tai, ką sako Evangelija, pas Kristų atėjo visi su savo silpnybe; jie buvo nusidėjėliai: viena paleistuvavo, kitas buvo vagis, o dar kita turėjo penkis vyrus! Jei žmogus neateina pas Kristų toks, koks yra, nėra taip, kad Kristus jam atsakytų, nes Kristus priėmė visus, apglėbė visus. Jei mes neateiname pas Kristų su savo menkyste taip yra todėl, kad mes taip nusprendžiame, ne todėl, kad reikia tam tikros sąlygos, kad prie jo prieitum. Jėzus neatėjo pas sveikuosius, bet pas ligotus. Pas ligotus! Esam silpni, tai ne savoj baloj aiškinkimės, kur blogai, bet eikim pas Kristų. Kodėl neiname? Didžiausia kliūtis, kurią galėtume įsivaizduoti, yra mūsų blogis. Bet ir čia Jėzus mus aplenkė, nes yra gailestingumas.
Ar tikrai mes netrokštame laimės? Visi mes, trokštame ją rasti, turime širdį, kuri mus nuolat stumia ieškoti. Mes radome atsakymą į šį mūsų laimės troškimą, ne varde, kuris yra simbolis, bet viename žmoguje, žmoguje, kuris vardu Kristus. Tai kodėl jos neauginame? Kodėl ją laidojame?
Esame gimę džiaugsmui ir laimei. Mes sutikome žmones, kuriuose pamatėme tai, ko neįstengiame pasiekti: gyvenimo pilnatvę, pasitenkinimą, laimę! Mes radome žmones, kurie mumyse iškėlė troškimą būti su jais tam, kad dalyvautume toje gyvenimo pilnatvėje, toje laimėje – Kristuje. Ir kai paklausėme: O tu, kodėl toks esi?“ mums pasakė: „Esu toks, nes sutikau Kristų“. Jei tarp mūsų tu sutikai kažkurį, kuris tavyje pažadina šį klausimą, tau sakome: „Mes esame tokie, nes sutikome Kristų“.
Bet į tai galime atsakyti tik mes patys. „Rizikavau viskuo dėl jūsų laisvės“ – ar tai ne Kristaus žodžiai?
Koks silpnas mano tikėjimas, kokia silpna pati esu ir kaip visko bijau. Ir tai dar kartą įsitikinu, kaip vienas draugas man sakė – „Jėzus tave neša ant rankų!“. O mes norime viską daryti patys. Noriu gyventi pagal Evangeliją ir sakyti: aš rizikuoju viskuo dėl tavo laisvės, aš tau dovanoju tai, ką sutikau, kad ir kokia sužalota ar silpna bebūčiau. Bet kol kas viskas dūžta... Žmogau, patikrink, ar tai, ką matai, atitinka tave ir paskui nuspręsk.
Linkiu jums pasinaudoti ribotumu kaip proga santykiui. Tačiau tai priklauso nuo tavo laisvės, ne nuo poreikių, kuriuos tu turi. Tai tavo sprendimas.
Neatrasime Kristaus mąstydami apie Kristų.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Šis "išsiliejimas" šiandien mane labai sustiprino. Ačiū :) Pasijutau radusi tikėjimo ir minčių seserį :)
Nes ir aš šiomis dienomis daug galvoju apie bendruomenes, būtent apie tikėjimo bendruomenes ir bandau surankioti viską, ką išgyvenau įvairiose grupėse ir bendruomenėse, dar tebesirenkančiose ir jau nebe.
Kažkaip vėl užkliuvau už šito teksto.
Anądien viena mano bendruomenės narė pasakė: "Be jūsų man būtų lengviau. Tikrai lengviau. Išeičiau, uždaryčiau duris ir nesukčiau sau galvos. Negaliu Jūsų pakęsti, bet be jūsų irgi negaliu."
ir čia taip gražiai atsiskleidė Kristaus, Bažnyčios bei krikščioniškos bendruomenės nepatogumas. Kai tapo akivaizdu, kad niekada man joje nebus iki galo gerai ir iki galo ramu. Nes radikalusis nepatogumas nuolat ir nuolat man kalbės apie save. Įvairiausiais būdais.
Ir nebus kitaip. Kol neatilsėsime Jame. Todėl tiems, kurie ieško vien patogumo ir norisi pasitraukti....
ruduo gražiausias. Važiavau traukiniu ryte, toookios spalvos.. Ta ruda, tookia gili, geltona ir raudona, ir žalia, ir violetinė ruda. Nusišypsai žmogui troleibuse ir kalba su tavim. Arba šlavėjai. Žiūrėjau kaip balas šluoja ir dėkojau.. Tada vėl tėčiui nusišypsai, pasveikini, ir pardavėjai padėkoji ir mamą apkabini.. Šuniui pyragaičio pusę sumaitini:))
laukais vaikštai,arba dirbi namuos ir širdyje kalbiesi su Tuo, kurį myli.
Po rekolecijų prisiminiau tokią maldą - nusišypsot Dievui. dabar. :)
..nes ryte, vos pabudus, leidi Jam tave žadinti Gyvenimui.
na nežinau... jau kelintą kartą skaitau. vis grįžtu.
kodėl manai, kad tai kas kalbama, yra kalbama norint pasakyti, kad yra "blogai"? man kaip tik rodos, kad bent jau tai kas buvo sakyta pastaruoju metu, yra labai pozityvu. su įvertinimu kiek jau esame nuėję, užaugę, apdovanoti.
problemos nėra blogai. jų visada buvo ir bus. ir kalbėti apie jas nėra blogai. nes tai turėtų vesti į išeičių ieškojimą.
manau daugelį šis kalbėjimas jau erzina vien todėl, kad kalbam nežinia kiek: du, tris, gal net dar daugiau metų. bet kol neprivedi už rankutės ir neparodai - "daryk tai", mažai kas vyksta... pati tą žinai neblogiau už mane.
man kyla klausimas - iš kur ta baimė pasitikti ir spręsti problemas? Net ir dabar - iš kur ta baimė, ir noras užtildyti šitą kalbėjimą? užtildyti ne ta prasme, kad užčiaupti žmones :)
bet ta neteisinga tyla - žodžių, tiesa, yra. Bet veiksmų? Nulis. Kaip atsiliepimo į tai kas buvo pasakyta. Vis laukiam kol kažkas kitas padarys? Tai jau darosi vienas iš pagrindinių kvjk bruožų...
ir... nežinau kaip tau, bet aš tai labai aiškiai per anų žmonių pasisakymus girdžiu Kristaus kvietimą. Kvietimą "irtis į gilumą". Tada atsigręžiu į kvjk ir matau... baimę. Trypčiojimą smėlėtame paplūdimyje.
Sykį vienas dvasios palydėtojas man pasakė:"Įsivaizduok, kad stovi ant labai gražios, bet sraunios ir gilios upės kranto. Už nugaros - tavo jaukūs ir išpuoselėti namai. Prieš tave per upę - akmenys, kuriais gali pereiti į kitą krantą. Ten, kitame krante tavęs laukia viskas, ką tu vadintum laime. Ryžtiesi ir pradedi kelionę tais akmenimis, nes trokšti tos laimės, išsiilgusi jos. Bet, paėjus galelį to rizikingo kelio, akmenys pranyksta po vandeniu. Tu žinai, kad jie yra, bet nematai. Ir tau tenka paisitikėti tik tavo tikėjimu. Žengti nematant." Ir jis pasiūlė užduotį - pamėgink pasitikėti ir žengti...nežinant. Pereik į kitą krantą. Taip, tu turi teisę grįžti. Bet pamėgink pereiti."
Tikrai sunkus metas, kai tenka parodyti pasitikėjimą, rizikuoti ir žengti tolyn, tikint, kad Viešpats remia mano kojas. :) Drąsos kvjk!
Viešpats remia ne tik kojas. Jis suteikia sparnus. Sparnus skristi į... GYLĮ.