Pirmas › Tekstai

Apie vienišumą

dulkė 2010.09.26, 21:02

Važiuodamas metro buvau apsuptas tylinčių žmonių, įnikusių į savo laikraščius ar apie kažką užsisvajojusių. Niekas nesikalba su nepažįstamais, tik vis pasirodantis policininkas man primena, kad žmonės čia yra ne tam, kad vienas kitam padėtų...

Šiuolaikinė mūsų visuomenė priverčia mus tvirtai įsisąmoninti savo vienišumą. Vaikai, paaugliai, suaugusieji ir senyvi žmonės vis labiau veikiami užkrečiamos vienišumo ligos pasaulyje, kuriame konkuruojantį individualizmą bandoma suderinti su kultūra, kalbančia apie tokius siektinus idealus kaip vieningumas, vienovė ir bendruomeniškumas. Visgi kodėl po daugelio vakarėlių ir draugiškų pobūvių jaučiamės tokie išsekę ir liūdni? Ko gero, net ir čia giliai įsišaknijusi ir dažnai nesąmoninga žmonių tarpusavio konkurencija trukdo jiems atsiskleisti vienas kitam ir užmegzti ryšius, kurie truktų ilgiau negu pats vakarėlis.
 
Vienišumo šaknys labai gilios, todėl jų neliečia optimistinės reklamos, meilės įvaizdžių pakaitalai ar visuomeninė veikla. Jos maitinasi įtarumu, kad nėra žmogaus, kuris rūpintųsi ar mylėtų nesąlygiškai, ir nėra vietos, kur galėtume būti pažeidžiami bet ne išnaudojami.
Kaip tik šis giliai žmogaus širdyje jaučiamas vienišumas mus taip baugina ir jį taip sunku pripažinti. Labai dažnai stengiamės padaryti viską, kad išvengtume šios patirties. Kai neturime jokio darbo, kurį reikėtų baigti, joks draugas neketina ateiti, nėra knygos, kurią galėtume skaityti, TV programos, kurią norėtume žiūrėti ar muzikinio įrašo, kurio galėtume klausytis, kai esame palikti visiškai vieni patys su savimi, atsiduriame taip arti prie giliai glūdinčio žmogiškojo vienumo atsiskleidimo ir taip bijome patirti visa persmelkiantį vienišumo jausmą, jog darome viską, kad vėl taptume užimti ir tęstume žaidimą, leidžiantį tikėti, kad viskas yra puiku.
 
Pirmoji kiekvienos mokyklos užduotis yra apsaugoti savo privilegiją suteikti laisvo laiko – lotyniškas žodis schola reiškia laisvą laiką – kad galėtume truputį geriau suvokti save ir mūsų pasaulį. Tačiau yra toks keblumas, kad mes ne tik norime laisvės, bet ir bijome jos. Ši baimė padaro mus nepakančius mūsų pačių vienišumui ir priverčia mus per anksti stvertis „galutinių sprendimų“.
 
Kai esame vieniši ir ieškome paguodos tarp savo draugų, mes iš tiesų susiduriame su kankinamais santykiais, varginančiomis draugystėmis. Laukti akimirkų ar ieškoti vietų, kur nebus kančios, išsiskyrimo ir kur visi žmonių neramumai virs vidine ramybe – tai tikėtis pasakų šalies. Joks draugas ar mylimasis, vyras ar žmona, jokia bendruomenė ar bendrija nenuramins slapčiausių mūsų troškimų – vienybės ir visavertiškumo siekio. Užkraudami kitiems šiuos iš tiesų į Dievą nukreiptus lūkesčius, galime sukliudyti laisvos draugystės bei meilės išraiškai ir sukelti netinkamumo ir silpnumo jausmus. Draugystė ir meilė negali tarpti, būdamos nerimastingai prikibusios viena prie kitos.
 
Dainuokite ir šokite kartu, ir džiaukitės,
Bet leiskite kiekvienam jūsų būti vienam.
Kaip liutnios stygos yra po vieną,
Nors melodiją skleidžia tą pačią.
Stovėkite kartu, tačiau ne per arti,
Kaip šventyklos kolonos stovi askirai,
O ąžuolas ir kiparisas
Neauga vienas kito šešėlyje.
(Kahlil Gibran)
 
Šie sunkūs klausimai, kurie kyla iš sužeistų mūsų širdžių, reikalingi atsakymų, net jei jų sprendimo kelias yra sunkus. Šis sunkus kelias – tai perėjimo iš vienišumo į víenumą kelias. Užuot bėgę nuo savo vienišumo ir bandę jį pamiršti ar paneigti, turime saugoti jį ir paversti vaisinga vienuma. Norėdami gyventi dvasinį gyvenimą pirma privalome surasti drąsos įeiti į mūsų vienišumo dykumą ir švelniomis, atkakliomis pastangomis paversti ją vienumos sodu. Tam reikia ne tik drąsos, bet ir tvirto tikėjimo. Juk sunku patikėti, kad sausoje, tuščioje dykumoje gali pražįsti begalinė gėlių įvairovė.
 
Tikras dvasios vadovas yra tas, kuris, užuot pataręs, ką daryti ar pas ką eiti, pasiūlo mums galimybę likti vienam ir surizikuoti pasikliauti savo paties patirtimi. Jis padeda mums pamatyti, kad truputis vandens, išlietas ant išdžiūvusios mūsų žemės, nepadeda, bet gyvąjį šaltinį rasime gana giliai, paieškoję po mūsų skundų paviršiumi. Kai tikrai paklūstame griežtiems savo mokytojams ir įdėmiai įsiklausome į neramias savo širdis, pradedame jausti, kad mūsų liūdesyje slypi džiaugsmas, mūsų baimių apsuptyje esti ramybė, tarpstant mūsų gobšumui atsiranda užuojautos galimybė, o esant varginančiam vienišumui galime atrasti tylios vienumos pradžią.
 
 
Parengta pagal Henri J. M. Nouwen SIEKIMAS, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008

 

Žymės:

Komentarai

kelmelius portretas
Užrašė kelmelius - 2010.10.03, 21:20.

Sudomino.:) 

Pastebiu savojoje aplinkoje tokių bėgimų, kuomet noris vis kažką veikt, kažkuo užkimšt mintis, kad būtų jos būtų nukreiptos kažkur, kur lengviau.

Ir iš ties tas veiksmas pabūt visiškoje tyloje, su savimi, be jokių užsiėmimų ir trigdžių gilina.

dizainas: bralgis ir Monika | web sprendimas: c-4