Apie (neegzistuojančius?) baubus

Per porą pastarųjų dienų iš forumo išnyko dvi temos. Aišku, tema visada yra autoriaus "nuosavybė". Kaip sakoma: "mano pianinas, kur noriu - ten kabinu". Tačiau keletą žodžių apie tai pasakyti verta, o gal net ir būtina...

baimės?

Nėra lengva internete kalbėti atsakingai. Visuomet toj platybėj atsiras kažkas labiau išsilavinęs, daugiau knygučių perskaitęs, ar šiaip geriau klaviatūrą minkantis. Tačiau klausimas ar tai blogai... Žinoma, tokio pašnekovo akivaizda nebūna maloni :) Bet argi čia susirinkome lygiuotis žiniomis?...

Man rodos, kad su tuo susiduriame visada - net kai skaitome kokį nors grožinės literatūros kūrinį, Autorius mus pastato į "nežiniuko" poziciją. Tik va kažkodėl tenai jos nevengiame. Netgi atvirkščiai.

Kuo gi kitokia kvjk.lt erdvė? Kodėl čia darosi "nesaugu" žinoti mažiau už kitus?

suklydimai?

Viena vertus - tai kasdienybė. Ir netgi - vieša kasdienybė. Bandyti išsimušti taloną elektroninio nuolatinio aparatu, Anglijoj sėdant į automobilį pradėti brautis į vairuotojo vietą, kelių policininkui vietoj teisių paduoti kreditinę - tai nuolat ištinkantys dalykai.

Bet tai čia - žioplumo klaidos. O juk mokinio klydimas - visiškai kitoks.

Jis neišvengiamai būtinas. Neklystantis mokinys arba įkris į puikybę, arba neišmoks mąstyti. Tą irgi nuolat patiriame tiek mokykloj, tiek namie, tiek su draugais.

Ir vėlgi - jei kvjk.lt yra vieta kur be viso kito mes ir mokomės - kodėl čia nebesaugu klysti? Jei kažką pasakius (kai atrodo vienaip), sulaukus nuomonės kuri parodo kitą tiesos pusę - atsitraukiama ištrinant tai kas buvo pasakyta?

pagarba?

Šito rašyt gal ir nevertėtų - akivaizdu ir taip. Bet gal kažkam tai bus nauja... Pasakymas: "žodis - ne žvirblis ..." yra gilus ir ta prasme, jog žodis yra per daug vertingas, kad būtų atšauktas.

Normaliai gyvenime to niekad nenutinka. Pašnekovo žodžiai išlieka atminty, jų neįmanoma "ištrinti". Internete - šiek tiek kitaip. Čia šiek tiek ryškiau nei kasdienybėje išryškėja žodžio laisvės svarba - sugebėti ne tik išsakyti, bet ir išklausyti. Leisti pašnekovo žodžiams "būti", nors ir yra mygtukas "delete".

Kiekvienas kuris kviečia kitą prabilti (ar pasidalindamas tuo kas jam patinka, ar ieškodamas atsakymo, ar skelbdamas savo pamąstymus) iš tiesų imasi atsakomybės už tai, kad klausysis kito. Kitaip bet koks "kreipimasis" į kitą netektų prasmės.

Temos ištrynimas (ypač tos, kurioje jau pasisakė žmonės) yra labai rimtas žingsnis. Savo žodžių/nuomonės galima "atsisakyti", tačiau pašnekovų išsakytų žodžių nebesugrąžinsi - serveris juos tiesiog "išmeta". Ar tikrai norisi, kad kvjk.lt būtų vieta, kur temos autorius gali tokiu būdu diktuoti savo požiūrį? Juk judant šita kryptimi galiausiai prieitume tašką: "kam komentuoti - vis tiek ištrins"...

nutilti?

Na taip... dažna pozicija :) Tačiau ar tai - išeitis?

Šiek tiek ironiška, kad pastaruoju metu šitos svetainės "padangėj" aktyviausiai reiškiasi ateistas :))) Tikinčiųjų užvestos temos čia buvo kaip gaivaus oro gurkšnis! Tik va, kad neilgam.

Indomu, nes lyg ir kyla įspūdis, kad kvjk.lt atrodo esanti netinkama vieta nuomonėms, keitimuisi, svarstymui. Ar čia norime tik kažko "nušlifuoto" - kam visi pritartų, "laikintų" ir t.t.? Juk apsivemtume visi...

Nors čia, matyt, kur jau ką Viešpats kviečia - visiems gal ir nebūtina dalintis internete. Keista tik, kad tas "visiems nebūtina" (kiek rodo bendra katalikiško interneto padėtis) virsta kažkokia siena... Galiausiai imi galvoti kam žmogui kalbos dovana duota...

nežinojimai visokie...

Pilna jų aplink. Kaip partizanų. Bet vienas ypač ryškus.
 

Nežinau kaip jums su ilgesiu pavyksta tvarkytis... Aš tai žiauriai jūsų pasiilgstu. Todėl čia ir užeinu pasižiūrėt kuo gyvenat. Nereikia ten laiškų, žinučių, ypatingumų ar asmeniškumų visokių. Tiesiog - va taip - tarsi iš tolo matytum draugų būrį, kai nuotaika tokia gera, kad nesinori į tą būri eiti, o užtenka artumo būnant šalia.

Ir tada aš ilgiuosi to kalbėjimo(si). Per jį buvimas matomas tampa. Savo vidų į kito vidų galiu ištarti tada.

Klaida? Netobulumas? Ne tai ko tikėjausi? - šitie dalykai juk niekur neišnyksta :) Ar mes kalbam, ar tylim - tie netobulumai, baimės, klaidos, vis tiek mumyse gyvena.

Tik va - tyloj jų nesimato... O vos tik prabyli - pradeda lįst iš visų kampų, kaip tarakonai :)

Bet kur kas svarbiau už mūsų pačių "gražų fasadą" yra tai, kad jei kažkas suklupo duobėj ir susigėdęs nutilo, - paskui jį einantis toj pačioj tylos tamsoj irgi sukniubs. Kad ir kaip bebūtų pikta - toj pačioj duobėj. Nors būtų gi užtekę viso labo drąsaus žodžio.