Studentavimo laikų kambariokas visus ketverius metus draugavo su ta pačia Pranute. Kai susipykdavo, tekdavo man laiškelį jai parašyti ir nuraminti. Iš jų išmokau, kad siunčiamo laiško pašto ženklas klijuojamas atvirkščiai, kad paliudytų: štai meilės laiškelis (dabar per klaidą be akinių ženklus aukštyn kojom lipinu). Vos tik baigę universitetą susituokė, susilaukė sūnelio, vėliau ir antro. Pranutė matė, kad nesaugiu tiltu vaikai vaikšto mokyklon – dviejų juostų vieškelis be šaligatvio ar pertvaros pėstiesiems. Šimtmetį taip buvo. „Nieko nepakeisi“, „Kaip radom, taip paliksim“, „Ką čia vienas žmogus gali? Bejėgis“, „Tegul kiti rūpinasi“, „Valdžios reikalas“, – sako žmonės.
Tačiau Pranutės sūnelis augo, ruošėsi į mokyklą. Ji suvokė, kad čia ir jos kiaulės, ir jos pupos (sūnus augo mandagus ir malonus, tik kieme su draugais pažaidęs kartais pareidavo murzinas kaip paršiukas). Nudūmusi į savivaldybę pareikalavo pastatyti tvorelę tarp važiuojamosios ir pėsčiųjų dalies, pastiprindama pareiškimą kitų motinų talka. Šimtai mokinukų dešimtmečiais pirmyn atgal žygiavo, o kai Pranutės sūnus traukė į pirmą klasę, upelį pereidavo jau visiškai saugiai.
Turiu savo draugo jėzuito atsiųstą buvusios koplytėlės nuotrauką. Dirbdamas didmiesčio lūšnyne, pastatydino pamaldoms plūkto molio namelį. Kalnyne užėjo liūtys, visa siena įgriuvo, nes vandens srautas nuo kalvos leidosi greta siauru takeliu pėstiesiems. Ta pačia buvusia nudilusio molio laiptine kyla ir leidžiasi šimtai suaugusiųjų ir vaikų. Tik užlyja – iš tako čiuožykla, pavojinga ir kūnui, ir dvasiai. Kunigas pasakoja, kad užtruko pusantrų metų ugdant apylinkės gyventojų sąmoningumą, kol suėję į talką iškasė ir sutvirtino rausvo molio laiptus.
Kitas misionierius apsiėmė aptarnauti labai plačiai išsisklaidžiusią kaimo vietovės parapiją. Šimtametė plūkto molio bažnyčia jau prakiurusiu stogu, skylančia siena, nebesusiveriančiomis durimis. Kunigas sąmoningai nieko apie bažnyčios pastatą neprasitarė, rūpindamasis visų pirma bendruomenę ugdyti. Kaimo mezgėjos susibūrė į ratelį ir iš pirklių išsikovojo padoresnį uždarbį. Vyrai sukūrė kooperatyvą vandens filtrams įsigyti, nes pusė kūdikių dėl nešvaraus geriamojo vandens mirdavo. Jaunimas pradėjo lankyti kunigo bičiulių remiamą amatų mokyklėlę. Pamaldose susirinkę ėmė vis gyviau ir visi giedoti, priprato Evangelijoje pajusti savo gyvenimo atspindį. O per kiauras bažnyčios sienas ir stogą, praviras didžiąsias duris vasaros vėjas nuo šventoriaus pučia smulkaus smėlio dulkes... Vieną gražią dieną kažkuris parapijietis kunigui pasakė: „Mūsų bažnyčios stogas kiauras, sienos skyla.“ Kunigas patvirtino: „Tikrai taip“ – ir nieko daugiau nei sakė, nei darė. Kiek vėliau vyrai jau lipo stogo taisyti ir plyšių sienose kamšyti. Ligi šiandien bažnytėlė kukli, paprasta, labai švari ir miela.
Psichologijos vadovėliai mėgsta pasakoti apie žmonių elgseną. Uždarame kambaryje sėdi kokie šeši septyni tiriamieji, iš jų tik vienas nežino, kad tai bandymas. Jiems besikalbant, paskleidžiamas dūmų kvapas. Kadangi tyrinėtojų paruoštieji tyli, anas žmogus nedrįsta nieko apie vis aštresnį dūmų kvapą prasitarti. Nenoras išsiskirti galingesnis už gaisro pavojų – sveikatą ir gyvybę.
Daugybė žūsta nuo girtų vairuotojų. Kaip atsirado įstatymai ir baudos už vairavimą neblaiviems? Piliečiai išreikalavo, žiniasklaida palaikė pastangas, visiems parūpo bendra gerovė. Daug motinų liūdėjo žuvusių vaikų, kol viena nusprendė: „Gana“. Subūrė kitas motinas į sąjūdį, angliškai vadinamą MADD (Mothers Against Drunk Driving – Motinos prieš girtų vairavimą; žodis „mad“ reiškia „įnirtusios“ – aut. past.). Iš šių pastangų išaugo Raudonojo kaspinėlio diena. Kasmet vairuotojai prie išorės veidrodėlio tokį kaspinėlį prisiriša, visiems primindami bendrą rūpestį žmogaus gyvybe ir orumu.Krikščioniškai tikėti reiškia imtis atsakomybės už save ir kitus Dievo ir žmonių akivaizdoje.
straipsnis paskelbtas bernardinai.lt
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus