rudens

visada naujai. pavasariai vasaros žiemos.ir ruduo. Mėgstu žiūrėt į augalus. Kaip jie dygsta, skleidžiasi, žydi ir vysta.praranda spalvą, susitraukia.sumažėja ir virsta trąša kitiems augalams. Kaip žmonės, ką. Šiandien kažkaip ruduo įsismelkė vidun.Gal su vakarykščiu rūku. Jaučiu kaip kažkas traukiasi, susisuka, miršta. Kad duotų naują gyvybę kitam.

Visą savaitę studijoj su vaikais įdomūs paslėpti dalykai nutinka. Pamokos.ir ne piešimo:) Man leidžia mažėti ir klausytis, o kaip juokingai aš vis bandau pagal save rikiuot dalykus ir tik apsidaužau kampus.

Ir viena mergaitė šiandien sėdi prie tuščio lapo ir sako "nemoku", užsispyrusiai taip, ir nuoširdžiai:) Žiūriu į ją ir galvoju aš gi irgi taip darau:)) Nors pagalba šalia ir man tereikia pirštą pakrutint. mhm.

"Pasiekusi tą ribą, kai "išorinis žmogus nyksta, o vidinis diena iš dienos atsinaujina" (2 Kor4,16), sesuo Teresė pasirodo besanti laisva, laiminga, ramybės kupina būtybė. Aplinkinius tai stebina: "Kaip tu pasiekei tokią netrikdomą ramybę?" - Užmiršau save ir stengiausi niekur savęs nieškoti!"