Stovi Motina

Stovi Motina verkdama,
Ant to kryžiaus regėdama,
Sūnų savo prikaltą,

O! kaip širdis jos skaudėjo,
Kada mirštantį regėjo,
Sūnų savo brangiausią.

Kursai žmogus neraudotų,
Širdyj’ savo kad dūmotų,
Viešpats kada kentėjo.

Darbai mūsų, griekai mūsų,
Sunkiai troškina Jėzusą,
Ir švenčiausią Mariją.

Visas svietas išsigando,
Žmogus griešnas nepabunda,
Griekų savo apverkti.

Saulė rausta stebėdama,
Žemė kratos’ drebėdama;
Viešpats kada kentėjo.

Žvaigždės temsta, kalnai plyšta,
Nes Sutvertoją pažinsta,
Ant to kryžiaus kybantį.

Marija Dievo Motina,
Širdis mūsų tegraudina,
Griekus savo apverkti.

Jėzaus vargai ir troškimai,
Taipo sunkūs sopėjimai,
Širdis mūsų tegraudin’.

Žemė žemei; kada sugrįž’
Dūšia Dievui tegul pagrįž,
Par Tavo Jėzau padėjimą. Amen.