Marija Magdalena

Marija Magdalena, kad Jėzaus ieškojo,
Pilnus kelius ašarų, kaip perlų priklojo,

Ta šventa Magdalena, pakūtninke stojo,
Kad Jėzus šalyj’ žydų su mokslu vaikščiojo.

Pametusi rėdyklus, savo brangius rūbus,
Apsiliejo ašaromis, kaip aukso žemčiūgais,

Nuo savo galvos šventos plaukus draskydama,
Ėjo per miestus, laukus, Jėzaus ieškodama.

Atrado visus kelius, kur Jėzų vadžiojo,
Ein į alyvų daržą, randa kur klūpojo.

Ir aną stulpą baisų, krauju aplaistytą,
Rado rykštes, botagus, Jėzaus kotavota,

Ėjo prie aukščiausio tilto, kur upė Cedrono,
Bėga vanduo su krauju mieliausiojo Pono.

Akmuo didžiausias šaukė, vandenyj’ būdamas:
Šitai veidas Jezuso, ant manęs padėtas,

Ant kalno Kalvarijos, ir tenai eidama,
Rand' su kryžium puolusį, ir vėl atsikėlus.

Ein ant didžiausio kalno, kur nukryžiavotas,
Jėzus mieliausias Ponas, ant kryžiaus pakeltas,

O tenai smarkiai trimis vinimis prikaltas,
Ir Jezusas mieliausias smerčiu numarintas.

Saulė spindulių savo žibėt neduodama,
Užsitemo tuo laiku Jėzaus gailėdama.

Juozaps su Nikodemu nuo kryžiaus nuėmė,
Ir į grabą švenčiausią kūną Jo įdėjo.

Bažnyčioj Salomono, kad grabe gulėjo,
Ten kareiviai per naktį jausdami sergėjo.

O šventa Magdalena ir tenai atrado,
Bet Jėzusą kėlusį grabe jau nerado.

Išprašyk mums nuo Dievo griekų atleidimą.
Ir po smerčio su tavim danguj gyvenimą. Amen.