Kristus Dievas mūsų, Gelbėtojis dūšių

Kristus Dievas mūsų, Gelbėtojis dūšių,
Kėlės savo galybe, mus pripildė linksmybe,
Aleliuja.

Kojas rankas savo, kad mumis vadavo,
Davė perverti trimis ant to kryžiaus vinimis,
Aleliuja.

Numirė kentėjęs, tris dienas gulėjęs
Grabe, kėlė, kaip tarė, mums dangų atidarė,
Aleliuja.

Anksti trys Marijos ein’ graban, skubinas’:
Patept Jėzų norėjo, tarpo savęs kalbėjo:
Aleliuja.

Yr akmuo priristas, kur gul Jėzus Kristus,
Kas mumis aną atris, angą grabo atdarys?
Aleliuja.

Atristą atrado, kad stojos prie grabo,
Ir Aniolus regėjo, kurie grabą sergėjo,
Aleliuja.

Nusigando didei, Aniolus išvydę,
Marijas jie pažino, linksmai anas kalbino:
Aleliuja.

„Jieškote Jezuso, dėl kaltų mirusio,
Nėra, kėlės, štai vieta ir drobulė sudėta,
Aleliuja.

Petrui ir visiemus jo mokintiniemus,
Tai vis pasakykite, ką nuo mūsų girdite”,
Aleliuja.

Kaip aniolai šventi, būkim visi linksmi,
Ko nuo Dievo norėjom, vis dabar apturėjom,
Aleliuja.

Jėzau, mus mylėjei, dėl mūsų kentėjei,
Duok griekų atleidimą par tą prisikėlimą,
Aleliuja. Amen.