Gedas
vakarinė...
Ištuštėjo šventykla šiandieną,
Bet Dievas lieka ten kasdieną
Ir žydram dangaus skliaute ar pievoj
Paliekame Jį vieną.
Ar baugina jus širdies šventovė,
Ar tik norit pasakyt rytojui,
Kad neieškot ir neradot Tėvo,
Pasileidot, bet ne jam į glėbį.
Mes sakom: Aš pasiklydau Tavo valdžioj,
Mano Tėve, nuplauk mane savo Kančioj.
Jūs negalit pagalvot prieš einant,
Bet ar galit bent suprast šią dainą,
Kai dangaus gelsva šviesa praeina
Ir debesys iš naujo mainos.
Jis mano: ar tu gali pakelt rankas link mano sosto,
Juk tu žinai, kad aš taip tavo meilės trokštu.
- Gedas tinklaraštis
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
kai širdis pakyla, pakyla ir rankos. kai žengi žingsnį, nueini jų dar daugiau. kai pasiklystame, tereikia akis pakelti ir rasim kelią. kai nematom grožio, nematom prasmės, pažvelgt tereikia, kas yra šalia, kokią knygą rankoje laikom ar kokius garsus girdim.
pas mus su Dovile namuose ant lango yra svarstyklės, kurios nuolatos svyruoja nuo pro kiaurus langus beisveržiančio vėjo. tikrai visada,nemačiau jų dar stovint ramiai, vietoj, vieną kartą stipriau, kitą - silpniau,bet svyruoja ir yra labai gražu, sėdžiu, žiūriu į jas ir galvoju, taip yra ir mano širdy, nuolatos vėjas (stipresnis, silpnesnis) verčia siūbuoti manas svarstykles - kiek palieku Jį, o kiek ieškau, kiek arčiau esu, kiek toliau ir tas vyksta - NUOLATOS :) bet tai ir yra įdomu, nes vyksta :)
gražu,Gedai, LABAI gražu, ačiū, tokie dalykai verčia mano svarstyklių dalį, ant kurių yra Jo artumas nusverti tą dalį, ant kurių yra kažkokia tuštuma ir abejonės. tu dar kart įrodai,kad draugai yra liudytojai. ačiū :)
per peršviečiamą jautrumo juostelę matau tave :) nusiskaidrinu.ačiū