Iš tiesų, tai labai daug gražių prisiminimų. Kiekvienas šeštadienis skirtas žaidimams, tam, kad susipažintume, susibendrautume ir t.t. Atsimenu net vieną kartą darėmės makaronus ir susėdę ant žemės skaniai valgėme. Atrodo tokie paprasti dalykai, bet vat iš šito ir išaugo Kaišiadorių filialas.
Net ir per tokią mokyklinę šventę palaikome bendrystę. Jau antrus metus rugsėjo pirmąją giedame 12h Šv. Mišiose. Tai po truputėlį tampa gražia tradicija. Po Mišių valgome draugystės pyragą. Šis susitikimas, tarsi naujo susirinkimų sezono pradžia :)
Atostogos buvo. Pasveikinom Gabrielę (ilgakasę) ir Deivydą su gimimo diena. Pasidžiaugėm vieni kitais, pažaidinėjom. Ir sugalvojom eiti pasivaikščioti. Sniegas. Oi, koks karas kilo, draugiškas karas - su daug juoko. :)
Nuo senų laikų paukštis buvo greičio simbolis, protingas, pažįstantis pasaulio erdvę gyvūnas. Kadangi mes norim pažinti pasaulį, Dievą, nusprendėm kiekvienas save pavaizduoti, kaip paukštį, kuris turi savo būrį su kuriuo stengiasi ir nori skristi link Dievo.
Dažniausiai po Šv. Mišių susirenkame panagrinėti sekmadienio Evangelijos, kurią jau būname girdėję per Mišias, dar labiau gilintis į ją, suprasti ir dalintis kas joje mus liečia.
