Visi paskendę rūpesčiuose, moksluose, įklimpę į rutiną ir vat štai gauname žinutę, kad vyks rekolekcijos. Abejonės, ar turiu laiko ir noro, tačiau visgi, kažkas kužda važiuok važiuok važiuok.
Subėgam į vieną vietą, įsikuriam, pasiskirstom kambarius, kuriuose gyvensim. Visi susidomėję, nes nežinome kas bus toliau, kokia programa, kur ji yra pakabinta? Ir čia mums staigmena: programos nežinosime, telefonų neturėsime. Pritarėme šiai minčiai, nes tai buvo naujas dalykas.
Tyliosios rekolekcijos. Ypatingas dėmesys Šv. Raštui, tylai, ramybei, maldai.
Agnietė davė tokią užduotį: paskaityti Šv. Rašto ištrauką (nurodė kokią) ir eiti į lauką pasivaikščioti - ieškoti ženklų. Daugeliui nežinomas rajonas, telefono, laikrodžio neturėjimas, sniegas ir tyla.
Visi ėjome ten kur akys vedė, kur kvietė širdis. Tačiau, vis prasilenkdavome ir taip keista nepakalbinti, nepaklausti kaip tau sekasi ir t.t. tyla tyla, ramybė. Grįžę ir vakare susėdę visi pasidalinome kokie išgyvenimai buvo. Ir tai gavosi kaip liudijimai. Dievas tokioje paprastoje vietoje ir tokiomis paprastomis aplinkybėmis sugebėjo padaryti tiek daug stebuklų. O vakare buvo šlovinimas. Toks stiprus, kiekvienas skendo šlovės, dėkojimo, giesmėje.
Šios rekolekcijos buvo yra ir bus svarbios kaip KVJK ir kiekvienam asmeniškai. Nauji patyrimai, nauji išbandymai ir atnaujintas ryšys bendrystėje ir su Dievu.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Stipriausios rekolekcijos manogyvenime. Viskas ką aš tuomet patyriau, žmogaus protui nelabai suvokiama. Metas, kai viskas buvo gerai ir griausmingos akimirkos nesugebančios sujaukti ramybės. Tik Dievas tada vekė mus.
Tikrai, buvo gera neskaičiuoti laiko, būti tiesiog ramiai... negalvoti ką turėsiu ryt ar po minutės daryti, tiesiog būti būti būti....
šiandien vėl iš naujo prisiminiau vieną šlovinimo savybę.
Jie čia (agnietė ir kiti) vis suka planus, kaip Romoj pasidaryt šlovinimo laiką, kai galėtų melstis charizmatiškai ir t.t. Daug minčių, daug pasiūlymų, ir vis tik kas galiausiai išaiškėjo, kad reikia pasilikti tam patogų laiką, kuris nebus apribotas, maždaug "šlovinam, tegu Šventoji Dvasia liejasi, bet tik 20 minučių". Nes pradėjus šlovinimą - visiškai nežinia, kuo ir kada jis baigsis.
kaip Juozapas sakė - šlovinime išnyksta laikas.
Džiaugiuos, kad ir tos rekolekcijos tokios buvo :) Ačiū, kad dalinies.
Rekolekcijos su transfero intarpu :D . įdomu ar tenykštės vienuolės labai išsigando mūsų tyliųjų rekolekcijų?
ir visgi rimtai sakant, akimirkos buvo išties nepaprasta. Ypatingai ėjimas tyloje, dalinimasis VISŲ, galiausiai šlovinimas tvirtai susikibusiomis rankomis.. "o Tėve mūsų..."