Ievužė 2011.08.29, 14:55
Gražus yra kelias tam, kas juo žengia. Gražus yra kelias tam, kas eina, Gražus yra kelias, vedantis namo.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Stovyklos
2011.08
Vaikų stovykla, Varkalė...
2011.07
Pasiruošimo stovykla PJD...
2010.08
Piligriminė kelionė...
2010.08
Piligriminė kelionė...
2010.08
Stovykla Molėtuose...
2010.07
Vaikučių stovykla '...
2010.07
Šlovinimo stovykla,...
Kiti renginiai
2012.04
Rekolekcijos Guronyse...
2012.01
PJD Kęstučio akimis '...
2011.10
PJD 2011, pro smėnos...
2011.08
PJD 2011. Poilsis prieš...
2011.08
PJD 2011, Madridas
2011.08
PJD 2011, gyvenimas š...
2011.08
Kelionė į PJD '11,...
Šiaip smagumai
2012.03
Šv. Mišios su vyskupu J...
2011.09
KVJK išvyka pas draugus...
2011.08
Justytės ir Dariaus...
2011.06
Pas Dovilę Vievy '...
2011.05
Koncertas Kaišiadoryse...
2011.04
Velykinė mišrainė 2011...
2011.04
Didžiojo penktadienio...
Galerijų raktažodžiai
Galerijų komentarai
amen :)
p.s...
-
...
Aš ir norėč...
-
...
Žiūriu. Gro...
-
...
Džiaugiuos...
-
...
ir buvo :)
-
...
Gražus...
-
...
......
-
...
Ir geras...
-
PJD Kęstuč...
Gražūs žmon...
-
PJD Kęstuč...
man tai dž...
-
Vaikų...
18...
-
Vaikų...
o šiemet...
-
Velykinė mi...

Komentarai
Buvo gera išvažiuot iš to triukšmu nusėto miesto. Ir keliaut atgal. Į Irun'ą. Ten kur atrodo, kad liko mano dalelė. Grįžimas į šeimas - nuostabu. Tik gaila, kad mano ir Donatos šeima išvykus atostogų buvo. Tačiau pasitikėjimo vedami, jie mums paliko buto raktus. Mes buvome apstulbusios. Bute gyvenome keturios. Donata, Dovilė, Martyna ir aš. Vakarienė pas Aurelijos ir Dovilytės šeimą. Jaukumas koks. Moteriškė tik fotografuoja fotografuoja :) ryte taip pat. Fotosesijos visokiausios :)) gražu, kaip jiems svarbu turėt atsiminimą.
Prancūzijoje vėl. Mus priimė kaip kokius karalaičius. Per Šv. Mišias atėjo Jėzus. Komunijoje, giesmėje... visur. Tyliai. Ir jautriai. Ten ypatinga vieta. Kažkaip kitaip.
Vokietijoje Klebonas mums padarė pusryčius. Taip nuolankiai mus priimė. Buvau vėlgi apstulbus.
Lenkijoje irgi.
Visą kelionę atgal, bent jau aš, labai norėjau namo. Pasiilgus šeimos buvau. Išvarginta emocijų. Ir kuo arčiau tėvynė tuo sunkesnis kelias tampa.
Bet vis dėlto. Nuostabu kelyje sutikti tiek daug atvirų, mylinčių, laukiančių, besišypsančių širdžių. Tada net pats tampi jautresnis. Suklusti. Paprastumas tampa didžiausiu dalyku.
Ir šioje kelionėje daug patirta. Dar daug neatskleistų dalykų tyliai širdies kampeliuose nusės.
Dabar dažnai galvoju " atvira širdis" ir "mylėti sutiktą" ne taip jau lengva. Bet dabar, bent kol kas, stengiuosi kiekvieną žmogų priimti kaip dovaną, kuri pilna netikėtumų ir stebuklų. Ir išbandymus priimt su pasitikėjimu ir tikėjimu, nors žmogiškasis "aš" nesupranta kodėl, už ką taip... dar, matyt, išmokau (žiūrėsim kaip bus toliau) prašyti pagalbos, palaikymo, peties išsiverkt. Nelaukt ir nemaištaut veiksmais prašant dėmėsio. Bet atvira širdimi ateiti ir sakyti "blogai", "gerai" :)
Stengiuosi klausant širdies daryti tai, ką ji kužda, kad ir kaip protas sako "kvailai pasirodysi"....
Ir Kaišiadoryse mus sutiko nuostabiai. Mylinčios ir laukiančios, besirūpinančios širdys.
Ir ten, kažkur prie Birštono skubėjo mūsų pasitikt. Ačiū.
Visiems, labai labai ačiū. Kurie, čia jaudinosi, rūpinosi. Kurie, tiesiog palaikė ir buvo kartu maldoje.
jau ketvirtą kartą skaitau :)