Piligriminė kelionė Varkalės - Pivašiūnai '10 08

Fainos nuotraukos ;)

kiekvieną dieną po piligriminio iki šiandien vis ėjau į mūsų svetainę ir  ieškojau šių nuotraukų. Ir pagaliau štai jos ir čia;) Vėl sugrįžo prisiminimai:) niekada nepamiršiu jūsų visų: nuoširdaus jūsų juoko, šypsenų,ašarų, jūsų gerumo. Gera buvo pažinti visą tą šimtą Dievo kūrinių.: vienus pažinau geriau, kitus prasčiau. Tačiau tikiu, jog kurnors, kadanors visi dar būtinai susitiksim;)

Kažkuo man neeilinė ši piligrimnė kelionė! :)
Buvo gera eiti su tokiais nuoširdžiais, atvirais ir bendraujančiais žmonėmis!
Ir šiaip buvo nesunku eiti, nors ir jautėsi kojose nuovargis, tačiau atrodė lyg kas "neštu".

Labai AČIŪ visiems, kurie ėjote! ;)))

Tikiu, kad visi tie mūsų žinutėse esantys teigiami, dažnai vartojami ir lyg nieko nebesakantys žodžiai yra tik paviršius... kiekvienas, dalyvavęs šiame žygyje, supranta, jaučia ir pamena, kiek daug Tėvo dovanų slypi po juo...

Kiek dienų keliavot?

Apie piligriminį. Kaskart naujai. "Štai aš visa darau nauja!"Apr21,5 Ir kaskart vis giliau. Ir Jis tikrai yra arti, eina kartu, leidžiasi atpažįstamas čia.

Po Šv.Mišių Aukštadvary, Jis pats atėjo. Ir mes galėjom Jį paliesti, apkabinti. Ir viską Jam atiduoti ir matyti kaip Jis save atiduoda į mūsų rankas. Viešpats!

šitas giliausiai krito.

Ir drąsa būti tarp jūsų, kurie ėjot. Vienijantis troškimas Tiesos, tikrumo. Gydymo.

Dėkoju labai tiems, kurie išdrįso palikti save ir ėjo ieškodami Jo valios. Išklausydami, šypsodamiesi, liudydami, tarnaudami, būdami kartu.

(Apie kiekvieną mūsų sustojimą, vėl ėjimą, valgymą, klausymasi, dalinimąsi galima puslapius rašyt:)

Verta eiti, kai Jis kviečia eiti. Ir nenusiminti, kad eiti negali, kai Jis kviečia likti. Nes bet kuriuo atveju svarbiausia - Meilė.

Na vat, Mantas paprašė Jono Pauliaus II piligrimų centro internetiniam puslapiui parašyti liudijimą apie šį žygį... parašiau... dalinuosi su Jumis (:

KVJK žygis į Pivašiūnus

Rugpjūčio mėnesį vyko Kaišiadorių vyskupijos jaunimo komandos organizuotas piligriminis žygis iš Varkalių į Pivašiūnus (70 km). Ėjome į Pivašiūnų atlaidų Jaunimo dieną. Į žygį apsisprendžiau vykti labai netikėtai, likus vienai dienai iki kelionės. Jaučiau, kad privalau būti ten.

Dvi dienas stovyklavome sodyboje Varkelėse. Išgyvenau visai naują bendrystę - pažinau kitos vyskupijos jaunimą. Pastaruoju metu aktyviai dalyvavau krikščioniškoje veikloje Kauno arkivyskupijoje, tad buvau pamiršusi, ką reiškia įsilieti į aplinką, kur visi tarpusavyje pažįstami, o tu - naujokas. Stebino atviros širdys - jau pirmomis akimirkomis pasitiko šiltas bendravimas. Pajutau, kad aplink esantys ieškantieji - giliai tikintys, tad nudžiugau, kad piligrimystėje galėsiu ne nešti kitus, bet būti nešama. Buvau pasiilgusi to jausmo, kai  nesirūpini organizaciniais dalykais, o tiesiog plauki pasroviui ir leidi, kad už tave melstųsi bei pats meldiesi...

Žygio metu širdin liejos malonė. Priėjusi prie bet kurio žmogaus,išgirsdavau gilius pasidalinimus, diskutuodavau apie ieškojimus. Mano Broliai ir Sesės Kristuje jau buvo radę Dievo Meilę savo gyvenime ir vis ieškojo kelių gilinti santykį su Tėvu. Mokiausi ir aš. Žmonės žygyje buvo mano pagrindinė atspirtis. Semdavausi ramybės, džiaugsmo iš Kūrėjo grožį atspindėjusiųjų. Many vyko virsmas - Dievo įkvėpimu savy trypiau tai, kas man trukdė pasiekti savo troškimą, kurį nešiau kaip intenciją. Stengiau nepaskęst vidinėje kovoje, tad mažai kalbėjausi su žmonėmis. Tylos dvasią pajusdavau ir kituose. Paremdavom vienas kitą verbaline kalba - žvilgsniu, rankos suspaudimu, priartėjimu, apkabinimu, paprasčiausiu ėjimu šalia. Tai labai stiprino - pats Dievas per kitą prisiliesdavo. Vienas kitą nešdavome maldose, kurios tikrai buvo galingos - nuovargis buvo minimalus, visiškai nejutau nueito kelio.

Buvau išgyvenusi nemažai piligriminių žygių - dviračiu, pėščiomis, autobusu... Bet nė vienas taip nesudrebino proto ir širdies. Stipriai veikė kun. Algio pamokslai, mokymai, jo vestos "Biblijos naktys", kur Dievo žodis aiškintas teologiškai. Meldėmės kartu eidami, Tėvą šlovinome giesme, vėliavomis, šventėme Mišias... Leidome Kristui į mus žvelgti adoracijoje...Atrodo, kaip ir kiekviename krikščioniškame renginyje ar žygyje, čia buvo jaunimą mylintis kunigas, tikintieji, malda... Bet šįkart buvo kitaip. Stipriai kitaip. Stipriau už kitus kartus. Dievas nepaprastai laimino mus tada. Tikiu, laimina ir dabar. Žvelgdama savo širdin jaučiu, kad pasikeičiau. Giliai giliai savy. Kaip niekad. Dievas sugriovė ir iš naujo pastatė. Per tai pildosi mano intencija. Regėjau lūžį, virsmą ir kituose piligrimuose... Dievas galingai veikė ir vis dar veikia. O tai ir yra svarbiausia...

Su Jo Meile,

Eglė Pranciška

smagumas:DDDD